IŠTEISINTAS (BARABAS)

Esu vadinas gyvenu

vidurnaktis nubildantis tramvajus
per sandūras, ant bėgių ašmenų
negailestingai pjaustomas gyvenimas

vėl prieš akis ir plentai ir palėpės
ilgai rūdijo apmaudas ir peilis
ir bailiui panorėjus man paliepus
užtenka gailesčio nereikia meilės

o skrydžio iškamša šventųjų geismas
man skersgatvių tamsa beribis plotas
pasižiūrėkit kaip netenka laisvės
koordinačių nebežinantis pilotas

naktis teklysta te nebus to būsto
aš vėl girdžiu vidurnakčių balsus
ir kaip smagu ryte pabusti

aš gyvenu vadinas aš teisus

Jonynas, Antanas A. Atminties laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981.

Sapnuoju mirusius žmones.
Atsibudus ryte tenka įrodinėti sau, kad jie mirę.

Nusišypsok savo liūdesiui.

Kartais vienatvėje netenki kažko, ko niekada nebegalėsi susigrąžinti. Kažką, kas jau nebeleis iš širdies džiaugtis gyvenimu. Neužsibūk vienatvės šešėlyje. Ateik ten tik atsipūsti, karštą vasaros dieną. Tylioje paunksmėje. Bet visda atsimink, kad turi delną delne.

Vienišasis prisišaukia mirtį...

Nesu didelis teatro žinovas, bet ši mirtis bet kuriuo atveju sukrečia. Ar mes taip nevertiname gyvenimo ir to, ką darome? Ar tiesiog labiausiai už viską norime ramybės, kurios tikimės po mirties??


Šeštadienį savižudybe gyvenimą baigė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius ir režisierius 40 metų Saulius Mykolaitis. Jį pasikorusį savo namuose sekmadienį vakare sostinės Žirmūnų rajone aptiko artimieji, kartu su policijos pareigūnais išlaužę buto duris.

Aktoriaus kolegos nekomentuoja, kodėl S.Mykolaitis galėjo pasitraukti iš gyvenimo, tačiau užsimena, kad pastaruoju metu jis vartojo labai daug alkoholio. Ar jis buvo neblaivus prieš savižudybę, atsakys Teismo medicinos ekspertai.


Dėl S.Mykolaičio mirties pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jį atliekantys pareigūnai neabejoja, jog aktorius pats pasirinko mirtį. Apžiūrėję butą, pareigūnai nerado jokio atsisveikinimo raštelio.

"Netekome aktoriaus iš didžiosios raidės. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis išėjo", - sakė Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Korenka, paklaustas apie aktoriaus mirties priežastį.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro administracija S.Mykolaitį apibūdina kaip vieną talentingiausių viduriniosios kartos teatro menininkų. Jis studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1992–1994 dirbo Vilniaus valstybiniame mažajame teatre, nuo 1994 metų tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi.

Vilniaus mažajame ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose S. Mykolaitis sukūrė per dvidešimt vaidmenų, iš kurių svarbiausi – Merkucijus K.Antanėlio miuzikle "Meilė ir mirtis Verenoje" (režisierius Eimuntas Nekrošius), Roberto Zucco to paties pavadinimo B.-M.Koltèso dramoje (režisierius Oskaras Koršunovas), Astolfas barokinėje Pedro Calderóno de la Barcos dramoje "Gyvenimas – tai sapnas" (režisierius Gintaras Varnas), Azazello Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" (režisierius O.Koršunovas), Tapytojas Howardo Barkerio "Europiečiuose" (režisierius Lary Zappia), Benvolijus Williamo Shakespeare’o tragedijoje "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija" (režisierius O.Koršunovas).

Nuo 1990 metų pradėjęs vaidinti ir kurti muziką spektakliams, S.Mykolaitis dirbo ir kaip režisierius – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė Daniilo Charmso "Stop mašina" , Antono Čechovo "Ivanovą", Oskaro Koršunovo teatre pastatė Jevgenijaus Griškoveco "Miestą".

"Keistuolių teatre" S.Mykolaitis praėjusiais metais pastatė Alexanderio Milne’o "Mikę Pūkuotuką", o visai neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko paskutinioji aktoriaus režisuoto spektaklio premjera – "Mažasis princas" pagal Antoine de Saint- Exupéry pasaką.

S.Mykolaitis taip pat vaidino kine. Paskutinį vaidmenį jis sukūrė Algimanto Puipos juostoje "Dievų miškas", kuri buvo pripažinta pačiu pelningiausiu lietuvišku filmu. Prieš tai jis vaidino Jono Vaitkaus juostoje "Vienui vieni", televizijos serialuose "Gedimino 11" ir "Įkaitai".

Praėjusiais metais S.Mykolaitis išleido autorinių dainų albumą "Nieko nepasakyta".

Lietuvos nacionalinio dramos teatro išplatintame pranešime teigiama, kad S.Mykolaitis jautė savo profesijos neapibrėžtumą, priklausomybę nuo atsitiktinumo. "Niekas negalvoja apie aktorius, nėra jokio dvasinio tėvo, kuris vestų tave iš vieno vaidmens į kitą, stebėtų, ką tu padarei, matytų, kad tu kartojiesi, sektų tavo evoliuciją, tavo judėjimą, poreikį; muštru arba vaidmenų paskirstymu siektų tavo tobulėjimo", - yra sakęs S.Mykolaitis.

Jis buvo vedęs taip pat Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidinančią dešimčia metų jaunesnę aktorę Rūtą Papartytę. Kolegų teigimu pastaruoju metu šeimą draskė nesutarimai, todėl rugpjūtį gimus sūnui Adomui moteris gyveno pas tėvus.

J.Korenkos teigimu, S.Mykolaičio kūnas trečiadienį bus pašarvotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro foje, kur su aktoriumi galės ateiti atsisveikinti visi jo gerbėjai. S.Mykolaitis bus laidojamas Panevėžio Ramygalos kapinėse.

Rankos ištiestos į tave – tai pagalbos šauksmas, akimirka silpnumo ir nevilties, tikintis, kad stipresnis pakovos už silpnesnį, kad pasaulyje dar yra žmonių, kurie gali pasakyti blogiui „Ne“ ir atkakliai kovoti už gėrio idealus. Kas nors kartą girdėjo tą šauksmą, šauksmą silpnesnio, supras kaip svarbu į jį atsiliepti...

Šiandien debesys, tik pro kaminą rūkstantys dūmai...

Kada dangus gražesnis: ar kai žiūri į jį iš žalios pievos, ar kai stebi jį tekančioj upėj?..        Netoli

Per maža laiko gyventi. ( 2003 10 22 )

Pakopom lipu...krypties nera...ir tikslas neaiskus...
Bet kartais ejimas - tai viskas, ka gali padaryti...Nes sustojus, nustoja ir viltis buti.

...nėra aklesnių aklųjų nei tie, kurie nepageidauja klausytis.

      Neil Gaiman