Šiandien mačiau picą.
Išnagrinėkime josios istoriją bei gamybos technologiją:

Iškepamas arba nusiperkamas skanus didelis paplotis. Atrodytų, ko daugiau reikia, atsipjauk dešros, arba sūrio, arba lašinukų ir valgyk sau sveikas.
Tačiau nepamirškime picos kilmės šalies bei italų neoromantizmo apraiškų kine:
Šeimyna didelė, visi ėdrūs ir visi italai. Taigi, visi puola prie šaldytuvo, šis virsta žemėn ir jo  turinys be jokios tvarkos ir logikos sukrenta ant papločio. Šeimininkei nieko nelieka, kaip tik mesti viską į krosnį ir sudeginti, tačiau,  vos tik ji nusisuka paimti mazgotės savo priešpaskutinės atžalos pasturgaliui apšluostyti, pasmerkti sudeginimui produktai dingsta iš krosnies ir aplinkui girdėti čepsimai-žaumojamieji garsai.

O dabar pristatė ant Lietuvos picerijų ir visi į jas eina. Ir dar drįsta tuo girtis.

D. Pauteckas "Knyga apie valgio gadinimą"