Vakar dangų pabalnojo ryški vaivorykštė. Po lietaus. Seniai tokią bemačiau. Deja, nežinau, ką protėviai joje matydavo, kokius ateities ženklus išburdavo. Nesupratau. Nemokėjau skaityti ženklų. O jų buvo- sutrūkusi gintarų apyrankė ir sapnas, kuriame gėriau drumstą vandenį ir leidausi laiptais žemyn... Neskauda, bet... Sunku atsisakyti minties, kad galėjau būti ir jau buvau laiminga. Visą laiką pritrūksta tiek nedaug... tik mokėjimo skaityti ženklus...