naktį, kai atsibosta mokytis arba noriu miego, o dar labai labai negalima, einu į virtuvę. jau būna išlindę tarakonai. dideli ropoja po kriaukles, rudi. į visas puses mikliai judina savo ūsus, už save pačius ilgesnius. o mažiukai, iš plyšių tarp plytelių išlindę, žvitriai laksto sienomis. pasižiūriu į juos iš pagarbaus atstumo (nors žinau, kad nemoka, bjaurybės, šokinėt) ir tingulys dingsta. grįžtu į kambarį ir mokaus mokaus mokaus, kad save paskui parduot galėčiau ir nereikėtų ateity su tarakonais gyvent.
..barako naktys..
o šįryt autobuse toks šlykštus šlykštus forsas kibo. iš pirmos algos nusipirksiu kokį peugot, susirasiu tą bjaurybę (šlukštus kaip tie tarakonai, garbės žodis) ir pervažiuosiu jį. kelis kartus.