viskas, ką randu, atrodo vaiduokliškai.

mano .. ir ne mano.

aš jau nebegalvoju, ką su savim darau.

yra taip kaip yra
todėl negali būti kitaip

kartais viskas atrodo labai beviltiškai.
o kartais ne.
kodėl?

visi miega :)

ką radau :)

galimybė yra. ir gana reali.
tik kad garo nepritrūktų.
ot supykčiau

geriausiai aš moku švaistyti laiką :(

čia kiekvienas kūdikis, vos atmerkęs akis, jau žinodavo savo likimą,- ogi kiemo medyje, ogi ant stogo ir betupįs juodvarnis, ogi ir bežiūrįs pro mažą langelį tiesiai į lopšį. daug kas mano, kad tie juodi paukščiai atskrenda iš ten, iš praeities, iš to būto ir dingusio laiko. tai tiesa, jie gali skraidyti ne tik erdvėje, bet ir laike, kaip mintys ar kaip jausmai, bet vis dėlto yra ateities nujautimo paukščiai,- kodėl jie nutūpę niekuomet neatsisuka atgal, į tą pusę, iš kurios ir atskrido? iš praeities jie atskrenda, tačiau žinią jie atneša apie ateitį, apie likimą, apie tas dienas, kurios neišvengiamai artėja, kurios būtinai ateis ir pasigaus, pasiglemš žmogų, kaip atūžęs vėjas pasiglemžia medžių šakas ir lapiją. daug kas netiki likimu, tačiau jeigu jo nebūtų - argi juodieji paukščiai skraidytų?

"dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių"
Romualdas Granauskas

*pasveikint tėtį
*su Paulium padaryt savo pristatymo dalį (geriau būtų pradėt dar prieš jam ateinant)
*perskaityt ką turiu ir apsispręst dėl LUPD RD temos
*LUPD praėjusios savaitės atžvalga (su gilesne analize)
*TS šios dienos apžvalga (įsigilinant į priešistorę gal?)
*vakare: knyga LP. (gal "Įsivaizduojamos bendruomenės"?)