IR aš tylėjau....
Ji ne.
Tylėjau aš.
Ir  vis dar tyliu.
Jinai nemylėjo?
Ne,nemylėjau aš,
nes vis tylėjau,
širdyje mylėjau....
Norėjo garso,
beprodybę paleisdavau,
o kai pavadėlis trūkdavo,
aš vėl tylėjau...
PAleidau ir meilę kartą,
bet ji buvo drovi,
tad tiesiog tylėjo,
o iš gėdos ir mirė...
Tylėjau toliau,
metai vis slinko,
tylėjau antrus,
o jinai jau toli,
aš ją vijausi,
bet kadangi tylėjau,
negalėjau pašaukti,
kad atsisuktų pakely...
Tylėti su ja...
Prasmės nebeliko,
tylėsiu tolaiu,
bet jau nebetaip...
Vakar prabilau,
tiesiai jai po langu,
bet tik dėl to,
kad beprotystę pakely susitikau....
Ji nusišypsojo,
buvau visas baltas...JI žalia....Gražus jos paltas...
KAs gi atsitiko?
NA,aš tylėjau...
Tylėjau aš...
Ir visdar tyliu.