Jis žvelgia į mane žvilgsniu, kokiu  nežvelgė gyvenime. Stebiu Jį, akių neatitraukiu, lyg aplink viskas būtų dingę, laikas sustojęs ir aš nepusplikis balkone.
Galvoje sukas N minčių. Lygiai tiek kiek telpa vienoje su trupučiu sekundės, per kuria saulės šviesa atsispindėjusi nuo mėnulio pasiekia mus. Tai kvaila, kaip ir muilo burbulų putimas, bet būsiu vaikas, būsiu kvailas. Žiūrėt per du stiklus ir šypsotis. Svarbu ta šypsena mano aistros, kad ir vaikiškos. Ta šypsena aš esu laimingas.
Juokinga ir muilo burbulai, nors žvelgdamas i juos matai ir fiziką, ir chemija, ir matematika ir galop poezija, dailę! Kvailai pūsdamas mintyse pakartojau tiek teorijos, atlikau tiek skaičiavimų, mačiau tiek grožio ir buvau laimingas.
Žvelgdamas per stiklo lęšius į dangų, esu laimingas, kai mano akį pasiekia keliasdešimt kartų daugiau mėnulio šviesos, kai matau Jį tokį, daug nuogesnį, nei matom plika akimi. Ir taip Jį stębint, norisi dar skvarbiau į jį pažvelgt, norisi Jį paliest aplankyt, pasisveikint, blyn ir kam aš čia rašau niekas nesupras ką reiškia mylėti, skaičiuoti, stebėti, džiaugtis, kurti, būt laimingam ir tuo pat metu norėt parodyt visa tai savo brangiausiam žmogui?..