Linksmas ir gražus poetas

Vieną ankstų rytą
linksmas ir gražus poetas
šypsodamasis įkalė
į dangų vinį,
pririšo virvę,
šiaip taip įspraudė
garbiniuotą galvą
ir...

Po juo kaip šukės
blykčiojo vandens saugyklos,
garavo karštos samanos, šilai,
apsvaigę vasaros kaimeliai,
raudonos dobilienų juostos.

Tiesiog į jo ausis
giedojo vieversiai.
Jo lengvas permatomas kūnas
kaip aitvaras
siūbavo danguje.

Mes pamaldžiai žiūrėjome
į jo skylėtus puspadžius,
ir krito šypsenos skutai
tiesiog ant mūsų lūpų.

Mikuta, Algimantas. Švytuoklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.