IcEteAtE Ateina tokia akimirka, kai supranti, kad ish shio pasaulio nebenori nieko. Visishkai nieko. Nei pradvokusiu svajoniu, nei neishsipildzhiusiu iliuziju, nei nuvalkiotos laimes, tiesiog nieko. Visi akyse ishtirpsta. Ir tu lieki vienas. Vienas tarp tos tushtumos uzhipildanchio niekalo. Nesugebi suprasti ar tai tau gerai, ar galut blogai. Ar tokia padėtis tave privedė prie sleknschio , ar tai buvo tik dar vienas zhingsnelis ,artėjant prie kryzhkeles. O gal ir vel stovėjimas ten pat kur ir visada.
Kojos nuleistos zhemyn. Ash ant senamieschio stogu. Su tavim. Ir [kazhkodel] dviem stikliniais coca-colo‘s buteliukais. Kalbam apie BEzhvaigzhdi dangu, kuris kartais daug grazhesnis, nei tas, kuris buna pilnas ju. Apie man pradvokusias svajones , be abejones ir apie tavasias. Kartais zvhilgtelim zhemyn, bet tai mums baimes nesukelia. Juk mes zhvaigzhdziu surinkinetojai. Zhemyn zhiurim beveik kiekviena nakti. Tu man pasakoji savo gyvenima. Atrodo taip, kad nepraleidi nei vienos smulkmenos. Keista, as megstu nuslepti savo gyvenimo trupinėlius, gaila , kad veliau tie trupinėliai virsta trupiniais. O tu.... Tu toks atviras. Nepamirshtiir savo vaikystes. Ji tau svarbi, tiesa ? Matau kaip blizga tavo akys. Senamieschio shviestuvai dar dega. Reishkias nevelu. Kazhkodel nori buti tikras vyras ir asharos tau nerieda, nors ju pilnos akys. Bet ash nusisuku . Nusisuku ir leidzhiu vienai vienintelei asharytei pabegti ish tavo giliu akiu. Gaila, kad negaliu jos pagauti. Juk tu neprates verkti, kai kas nors i tave zhiuri. Norechiau pamirshti tave, prasyti taves pamirshti – mane. Bet.... Zhinau, kad tai nerealu. Man butu per sunku nezhiureti i tavo akis, o tau i – manasias. Per sunku gyventi, kai negali pasiremti. Per sunku svajoti, kai zhinai, kad be jo svajones neturi reikshmes. Per sunku kiekviena valanda sugalvoti po nora, kai neturi kam ju skirti. Uzhsidedu pirshtines. Shalta. Tu mane apsikabini. Mes jau visuma. Shia minute pajauchiau, kad vienas be kito mes – niekas. Visishkas niekalas. Tik du melancholishkai po pasauli skrendantys lapai. O kartu.... Esam viskas savo mazam , pachiu susikurtam pasaulėlyje. Dievas man suteike dovana – svajoti , nepagalvodamas apie pasekmes. Svajones kartais nesipildo. Taip ir vel. Ir vel jos mania apgavo. Ash visai nesedejau su juo ant senamieschio stogu, nuleidus kojas i tamsia bedugne. Mes negeriam coca-colo‘s , jis man nepasakojo savo gyvenimo , jis neverke, jis net nepazista manes. Ash namie, o jis tikriausiai kazhkur linksminasi.
Shtai. Shtai ir suvoki, kad ish shio pasaulio nebenori nieko. Nes viskas tera didele iliuzija, mazhame pasaulyje. Ir tu esi vienas ish tu i pasauli nebetelpanchiu savanaudžiu, kurie net nesugeba jame pasodinti gelytes - iliuziju geles.
Zhinau tik tiek, kad noriu buti su juo. Noriu buti ta kvaila visuma, kuri butu sudaryta ish dviejų zhmoniu. Taves ir manes. Vaikshchioti po vilniaus senamiesti. Sedeti teatre ir paskutinėje eileje shnabzhdetis vienas kitam savo gyvenimus. Atsigulus ant senamieschio stogu , stebeti dangu be zhvaigzhdzhiu. Dalintis gyvenimu, smirdimi, jausmais, iliuzijom ir svajonem. Tiek daug noriu. O kartais atrodo, kad is to didelio noro negaunu nieko. Na ir gerai. Man nieko ir nereikia. Nereikia vilties, nereikia svajoniu [taip, tu pradvokusiu], nerekia iliuziju ir taves nereikia. Ir nereikes. Niekada. Ash stypsosiuos. Spoksosiu i anglishkaji grindini nuklijuota guma ir visishkai negalvosiu apie tavia. Negalvosiu kaip su tavim gerchiau kava [ taip ta ishsineshimui ] , kaip su tavimi parkelyje valgychiau sumushtinius, kap mes sedetume ant suoliuko oxford circus ir stebetume zhmones, o galbut tuos pralekanchius dviaukshchius autobusus, kaip mes ieshkotume centre kapiniu, nes noretume pamatyti krematoriuma, kaip fotografuotumemes ant kiekvieno kampo tik todel, kad noretume nuotrauku kur butume tik mudu. Tai kvaila. Ir vaikishka. Pati save erzinu. Ir dar bandau itikitni save, kad apie tave negalvosiu.
Juk shiandien Velykos, kuriu nekenchiu. Danguje nera zhvaigzhdziu ir menulio [pilnatis lygtais] , gatveje nematau zhmoniu, nebegirdžiu prauzhianchiu masinu garsu. Muzika nebegroja. Puodelis arbatos jau ishgertas. Irisai jau suvalgyti. Knyga perskaityta . O laishkas tau, kuri taip stengiausi rashyti – supleshytas i mazhiausius gabaliukus, kad niekas nebeperskaitytu. Sako, zhmones gyvena del svajoniu, o mano svajone – tu.
p.s. nekenchiu velyku.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
|
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |