Šiandien buvau toli.Ten, kur gyvenau aš ir taip pat gyvena sraigių kiautai parkuose, tarp gaivių ir trykštančių kosmine gyvybe medžių, tokių pilnų gaivios manieros, dailaus įmantrumo.Bet šiaip, apie parką buvau užmiršus.Buvo nerta kur giliau.Nerta ten, kur gyvena Wolfgangas Getė.Ir taip lengva pas jį urve atsidurti, tik jauti graudų ir tamsų mažorą ir pagautas sekundės vėjo atsiduri ten, toli, prieš keletą šimtmečių verdančioje amžinybėje.Taigi buvau ten.O tada, tokiais pačiais sraigių kiautais, švariais kaip kvepalais išblizgintos prabangios peleninės, apraigytuose krėsluose gulėjau susivėlusi ir žemyn galva.Sakytumei, koks rūmas aplinkui, išties rūmas, pilnas tortinių fragmentų,...O vėliau sėdu prie pianino, ir pačioje tamsiausioje nakties minutėje užgroju.Štai tada kieme pabunda pusnys ir pradeda suktis taip galingai, kad rodos atneš su savim Napoleoną, o jis nušaus mane naujųjų laikų pistoletu, atrodo, visai netyčia, iš inercijos.Bet tik prikėlė žemės gelmėse tūnančią kūrybos viršūnę.Geniui užėjo įkvėpimas, jis sukūrė šedevrą ir tai tik mano dėka.Rankos mostu ir klavišais įkvepiu gyvybę ir kitiems kūrėjams.Visi jie kelias iš savo guolių ir rašo net apsiašarodami.Štai kaip gimė gyvybė apsiraizgiusiame baroke ir skraidančiame klasicizme, ir kvepiančiame romantizme...