Na, praėjo mano pyktis.
Beveik praėjo ir liūdesys.
Ir šiaip viskas jau gana ore.

Keista, ilga ir jausmų kupina diena. Bet kad dabar beveik visos tokios. Man tai patinka :)
Kai mavo ledinė draugė suskystėja ir pasidaro panaši į mane... Bet gan keista, net atrodo, kad nebepažįstu jos :)) Bet fun.
Kai dukrela pasiskundžia dėmesio trūkumu, o aš stipriai ją apkabinu.
Kai vietoj ramaus nakties miego būna tik kažkas panašaus į pokaituką ant sofos, bet mama dėl to neaprėkia.
Anaiptol. dar susirūpina mano sveikata ir liepia kuo greičiau eit numigt, nekreipiant dėmesio į n.d. :) Žavu.
Kai daugiau nei pusvalandį plepam su draugyte. Ta prasme
Kai auklėtoja švepluoja, o biologė nervina kaip visad.
Kai šniurkšt šniurkšt, nors aš šiaip niekad nesergu.
Kai istorijos kontrolinis toks, kad man visai patinka ;)
Kai prasiveržia daug barnių, nervų kamuolių, scenų ir blogų jausmų. Geriau jau nereikia...
Kai ant palangės stovi graži kukli tulpytė.
Kai vienu metu akiratyje daugiau nei trys/keturi. Stop that, boys, Koryna can't take anymore :)))