Ant drobės, tarp rėmų,
Gyveno sau plėmas
Ir garsiai vadinos menu,
Rėkė senelis: “Menu
Dar laikus, kai už tokią teplionę
Spyrį į sėdimą gautų
Patsai Leonardas!”,
Bet plėmui tat buvo nė motais,
Pasirašytas, spalvotas,
Vaidino jis tai, ką nutapė
Vardo turėtojas tądien,
Kai ant kušetės grakščiai
Jam pozavo
Dar jauno senelio žmona,
Senelis suprato savaip šią metaforą keistą:
“Plėmas ant tavo garbės, “ –
Priekaištavo, “kas leista
Venerai, negalima
Moteriai mano!”,
Taip ir paseno,
Svarstydami po truputį
Didį gyvenimo meną –
Laisvės įrėmintam būti.