padovanok man auksinio liūdesio žiedą
su vos įžiūrimu vilties smaragdu,
sudužusio laivo nuolaužą, širdies atlydžius,
    Senos krantų atviruką -
miestą iš šalto, ir pilko, ir žydro
            neišsipildymų akmenio -
Rytoj gyvensim jame.
O dabar, matai ?
Pro apšalusias žodžių skiedras
Vos kalas birželio žolė ir sunkiai
                                  bėga žemė.
Padėk nors sekundei galvą ant
                                    mano kelių,
Ar mūsų susitikimai - tiedu mirę
              takai skirtingose vieškelio
                                            pusėse