Sunkiai pakeliamas rytas.
Dar sunkiau nuleidziama naktis.
T.y. sunkiai uzmiegu, del to ryte sunkiau ir keltis.


Kazkada du juodi balandziai nese man zinia. Nesuprasdavau, ka jie nori pasakyti, bet visada pasokdavau is lovos ar staiga pajusdavau nora atsigrezti, kai jie tyliai tyliai nutupdavo ant palanges. Baisus pojutis.

Daugiau pranasisku zenklu kaipo ir nebuvo. Vasara buvau issiugdziusi numatymo jausma: jusdavau, kad tuoj tuoj supypses mano telefonas ir pasiulys paskaityti nauja zinute. Istiesdavau ranka jo link ir supypsedavo. Dabar jau nebejauciu. Telefonas beviltiskai tyli. O as desperatiskai dar bandau ji hipnotizuoti. Veltui.


Iki pavasario 77 dienos.
O ruduo dar neisileidzia ziemos. Gerai.

As neturiu, kur eiti.

Esu ASMENYBE, bet juk geriau kazkuo buti, nei buti niekuo. Zinoma, kad buti vidutinybe- lengviausia ir maziausiai kainuoja pastangu, bet... kam norisi buti nuliu? Gyvenimas nemegsta stipriu ir silpnu. Apie tuos, kurie islieka vidury, net nekalba.


Ir mano problemos SVETIMIEMS neidomios. Tai as ju ir nepasakoju svetimiems. Tik saviems. Ir nera tokio zmogaus is mano draugu rato, kuris zinotu apie mane absoliuciai viska. Tik brolis ir sesuo supranta, kodel mes trise liksim visados medziai be saknu.



Ir as nelaukiu svenciu. Ju man nera.


Neturiu Dievo, kuriam galeciau melstis. Beda ta, kad ir nenoriu niekam melstis. Religija- silpnu zmoniu uzsiemimas. Jiems reikia sienos, taisykliu kodekso. Man irgi reikia sienos, bet ja niekada nebus Dievas. As ir pati sau kartais bunu siena.



Ir niekas nesupranta. Nesupras. Nes kiekvienas i kitus ziuri pro savo prizme, is savo juodmedzio boksto, bet nebando ilisti i kito kaili. Nera emancipacijos, nera ir supratimo.