Padėka
saulei, įkvėpimą dovanojančiai,
vėjui, paslapties sėklas pustančiam,
vandeniui, kurio gyvasties ištakų nežino nieks,
medžiui, jis toks panašus į mane,
jis nebijo būti savimi,
akmeniui, prabylančiam protėvių balsu,
žemei, ginančiai ir išvaduojančiai
iš liūdesio didžio savo vaikus...

                    (Arijas Pranas Kutkaitis)