Pagaliau lova

Gal ir kvaila atrodo, tačiau gyvent nespėju. Žengiu žingsnį, antrą mažą atgal. Šoku dideli šuolį nusileidęs krentu nugara atgal, kojas kažkieno ašarų baloj palikęs. Taip žingsniuoju, šuoliuojų, bėgu... Taip eina dienos, mėnesiai, metai. Tik atbrėžtos laiko paraštės lieka man. Atbrėžta nedaug ir ta pati dovanot nuolat noriu!