Nebeturiu, nei dvasios, nei noro, ka nors skaityti ar kritikuoti. Dabar mane apemusi nesusipratimo baime. Beviltiska, desperatiska, kompleksiska, fanatiska ir beprasmiska. Man baisu, kad laiko per mazai. As neparasysiu dainos. Jei as jos netsikratysiu, ji mane apses ir sues. Tikriausiai tai kokia nors liga, greiciausiai protine. Ji kyla is dvasios, is to kas dabar manyje, vis kuiciasi ir tik kartais islenda i dienos sviesa apsimiegojus. O naktimis kaip ji nerimsta, tiesiog pries akis matau jos visas idejas ir noretusi jas uzrasyti, bet niekaip neprisiruosiu. Netaisysiu klaidu, atsibodo. Kos beviltiskas draugo ieskojimas. Tikriausiai busiu teisi nusprendusi save pavadinti Fatal Error. Nes dabar taip ir jauciuosi, visiskai sugedusi. Kas nors padekit man kol dar nepasiekiau tos ribos, kai paprasciausiai uzgesiu_
Press any key to reload me_

<<Muzika gydo siela, bet negydo manes>>