Visą gyvenimą mes kažko ieškome, kažkuo tampame, užimame jame tam tikrą savo vietą. Aš - globėja, guodėja. Man gera padėt, man gera būt šalia, kai to kažkam labai reikia. Reikia labiau, nei oro, be kurio mes neišgyventume... Deja deja, mano lemtis kitokia. Kai man reikia kažko kas būtų šalia.. kai man to velnioniškai, pasiutusiai reikia... as randu tik garsią muziką ir sūrias ašaras... nėra žmogaus.. nes nedrįstu kažkam prasitart.. mano. Mano skausmas, mano ašaros, mano lūdesys - viskas MANO.