Margarita MargaritaŠis kūrinys buvo pateiktas konkursui.
Tai turėjo nutikti ne man!
Esu šventai įsitikinusi, jog įvyko paprasčiausia klaida, jog ten, padangėse, dievai, jų tarnai ir skaisčiosios panelės tiesiog susipainiojo, kurdami mano likimą. Be jokios abejonės, jie telinkėjo gero ir ruošė pritrenkiančią dovaną, atsidėkodami už mano pavyzdingą elgesį, spindintį gerumą, už karštą atgailą ir saviplaką dėl smulkių, žavingų nuklydimų, pagaliau už tai, jog taip stropiai prižiūriu savo sielą! Kas rytą ją nušveičiu it varinį virdulį, puoselėju lyg gėlių darželį, kruopščiai išraudama menkiausios ydos piktžolę.
Mano siela tviska visomis septyniomis vaivorykštės spalvomis!
Mano siela – it dailus namelis pamiškėje, kuriame skamba muzika, laigo paukščiai, čia gali prisiglausti kiekvienas pavargėlis ir atstumtasis, jis be jokio atlygio visuomet bus paguostas, jo dvasios žaizdos bus pateptos gydomaisiais tepalais, o širdis nuraminta aukso vertės žodžiais, plūstančiais iš pačios gelmės, ach!..
Tad, manyčiau, turėjau teisę tikėtis atpildo iš aukštybių.
Mažos, skatinančios dovanėlės.
Smulkmenos.
Trupinio.
Dulkelės.
Pavyzdžiui, netikėto karjeros šuoliuko.
Kuklaus palikimo iš nežinomo giminaičio, kurį, be abejo, tuoj pat paaukočiau vaikų namams ir tik nedidelę jo dalį išleisčiau spartietiškai kelionei aplink pasaulį.
Arba būtų visai smagu gauti vienerius Nesenėjimo Metus.
Nemanykit, kad esu pusamžė raukšlėta kempinė. Bet! Na, metus nė trupučio nesenti, kažkaip sustabdyti organizmo regeneracijos procesą būtų smagu kiekvienai moter... Merginai.
Ar tai jau taip daug dievams, kurie valdo didžiąsias katastrofas, kataklizmus? Tie patys dievai juk kuria ir stebuklus, pastato ant kojų luošius, išgydo vėžininkus, atsiunčia stulbinančią sėkmę didžiausiems nevykėliams!
Ir kodėl jie man atsiuntė... bombą? Tokią, kuri netikėtai sugriovė viską, ką taip kryptingai ir kantriai kūriau, galų gale, kuri perskėlė mano sielą it kiaušinį ir iš jos prasiveržė purvinos karo spalvos? Tai – klaida! Pasipiktinimą keliantis nesusipratimas! Tai turėjo nutikti ne man, o kažkuriai kitai Žemės būtybei! Juk pasirinkimas toks didelis, mūsų tiek daug, demografijos problema tokia opi šiais laikais!
Tai įvyko prieš dešimt metų . Dabar jau atrodo - prieš mūsų erą.
Buvo kaitri vasaros pavakarė.
Aš, visa laiminga (virtuvėje šonkauliukus su daržovytėmis troškino pritrenkiantis konkurencinės firmos darbuotojas) laisčiau kaktusu virstančią petuniją. Leidosi saulė, kieme kaukė automobilių signalizacijos, vaikai ir katės, o iš virtuvės sklido vaikystę kaime primenantys kvapai ...
Ir tuomet, priešais esančio namo trečiame aukšte nušvito langas.
Geltona spalva ryškiai nutvieskė kambario kvadratą.
O kvadrato centre stovėjo taburetė.
O ant taburetės – vyras . Jis taisė šviestuvo gaubtą.
O gaubtas buvo oranžinis, margintas smulkiomis žmonių figūrėlėmis.
O vyro pirštai švelniai spaudė nematomus laidelius.
O man atėmė amą.
Gal – žadą.
Kažkodėl.
Atidžiai nukreipiau teatrinius žiūronus į langą (tie žiūronai vis mėtosi mano kambaryje, lyg nerastų sau vietos jaukiame komodos stalčiuje) ir sulaikiusi kvėpavimą stebėjau, kaip atidžiai ir rūpestingai Tas Vyras sukinėja varžtelius, viena ranka prilaikydamas gaubtą.
Jo veidas atrodė ramus kaip vandenynas.
Kaip kalnas. Kaip žolė. Kaip Kūčių vakaras...
Tpfu!
Kai nori nupasakoti susižavėjimą iš pirmo žvilgsnio (ne, ne, nemanykite, tai nebuvo meilė, net nedrįskite taip kvailai juokauti!) visuomet pritrūksti žodžių, imi sapalioti banalybes, galų gale visiškai susipainioji ir užkimsti. Žodžiu, stebėjau jį bene tris minutes, kol mano vidiniame regėjime jis virto auksiniu ugnies kamuoliu,
aš pati – liepsnos liežuviu
ar dešimtmetriu Joninių laužu, svaidančiu kibirkštis į dangų,
į mano odą akies mirksniu susmigo tūkstančiai nuodingų geismo adatėlių,
akis aptemdė violetinė miglos skara...
Manyje įvyko šventas Atpažinimo Aktas.
Jei ne konkurencinės firmos darbuotojas, žvaliu balsu iš virtuvės pakvietęs pietų, turbūt, didžiai gėdai būčiau virtusi pelenų krūvele.
Gal sutirpus kaip ant palangės užmirštas ledinukas.
Ar bent jau nualpus.
O gal nieko nebūtų nutikę, kas čia žino, nes Robertas (toks to konkurencinės firmos darbuotojo vardas, štai ir išsidaviau), iš pasalų priėjęs lyžtelėjo mano nuogą petį. O dievulėliau! Atšokau nuo lango lyg gyvatei įkandus, ir ne todėl, kad pasišlykštėjau Roberto veiksmu – paprasčiausiai prisiminiau, kad esu pusnuogė. Na, gerai – visiškai nuoga. Tik su peršviečiamais apatiniais. Žinote, vasaros vakarai kartais būna tokie tvankūs... Mėgstu savo namuose vaikštinėti nevaržoma drabužių it pirmykštė moteris. Ir kas čia blogo?!
Tyli lyg lašiša srėbiau Roberto troškinį, plėšriai gramdžiau nuo kauliukų mėsą ir vis mąsčiau, ar Tas Vyras pamatė mane – tokią gražią šįvakar ir gundančią? Juk esu įsitikinusi, kad vieną akimirką jo mėlynos (rudos? žalios? pilkšvos?) akys susidūrė su mano žiūronų stiklais ir kelias sekundes atidžiai į juos žvelgė, paskui jis kreivai (taip Vyriškai!) šyptelėjo ir nušoko nuo taburetės, spragtelėjo pirštais, į kambarį įbėgo mažas berniukas ir rankomis apsivijo jo šlaunį.
Jis vedęs?!!
Ne, berniuko nebuvo!
Berniuką sukūrė mano įkaitusi nuo pat ryto vaizduotė.
Buvo šuo ar katė.
Gal – žiurkėnas.
Papūgėlė.
Auksinė žuvelė...
Žuvelė, įbėganti į kambarį ir įsikimbanti pelekais į šlaunį?!
Ne, mano vidinė būsena prašo tylos, vienatvės ir ramybės. O šalia čepsi ir žiaumoja, gargia iš pasitenkinimo gašlus patinėlis iš konkurencinės firmos!
Atsidėkojusi pakertančiu kojas bučiniu už troškinį, mistiniu būdu išstūmiau jį iš savo buto, triskart pasukau raktą, gerai patikrinau ar durys tikrai užrakintos, išjungiau visas šviesas ir tyliai prisėlinau prie lango. Pasislėpiau už užuolaidos. Patamsyje sugraibiau teatrinius žiūronus. Nusitaikiau į langą priešais. It pati didžiausia kenkėja iš trečiarūšio holivudinio filmo.
Irrr!...
Didžiam nusivylimui, langas skendėjo tamsoje, tik švelniai glaudė prie stiklo it naktinis drugys prisiplojusį mėnulio atspindį.
Tamsus jis buvo ir kitą vakarą.
Ir dar kitą.
Ir dar, ir dar kitą.
Ir taip – visą savaitę. Ar dvi. Tris. Beveik mėnesį.
O kažkur aukštai, virš stogų ir antenų, virš snūduriuojančio miesto ėmė monotoniškai tiksėti dievų man paruošta bomba.
A!..
Na, negaliu pasakyti, kad iš proto išsikrausčiau tuoj pat. Tai vyko palengva. Po truputį. Bet juk lėtinės ligos pačios baisiausios!
Mintys apie langą ėmė graužti it vėžys ar tuberkuliozė.
Kiekvieną rytą, vos tik nubudusi, šokdavau iš lovos, čiupdavau žiūronus ir įsmeigdavau jų nuožmius stiklus į Objektą. Dažniausiai Ten nieko nevykdavo. Rytmetinė saulė nutvieksdavo jokiomis užuolaidomis nepaslėptą kambario dėžutę. Ji atrodė it negyvenama sala – nei vieno baldo, nei kilimo, nei apmušalų. Tik plikos sienos ir oranžinis šviestuvas su žmogeliūkščiais, kurie, regis, jau po savaitės ėmė krizenti iš manęs, o po dviejų – tiesiog atvirai kvatotis.
Kvailė!
Ten niekas negyvena!
Galbūt kažkokie žmonės paprasčiausiai nusipirko butą.
Pavyzdžiui, laimingi jaunavedžiai, kurie keliauja po Europą, saujomis kabindami vienas kito siūlomą medų.
Arba... gangsteriai! Visiškai įmanoma, kad šis butas priklauso kokiai nors Slaptai Mafijos Šeimynėlei. Čia vyksta jų slapti susitikimai, rezgami kruvini planai, įgyvendinamos šiurpios niekšybės. Naktį. Kai visi miega. Jie susirenka it šešėliai ir tamsoje šnabždasi. Brrr...
Taip, butas – konspiracinis. Po kiek laiko jame įsikurs stulbinančio grožio prabangios kurtizanės, sienos bus išmuštos minkštais kilimais, o langas amžiams užtemdytas aklinomis žaliuzėmis. Nuo smalsių kaimynių akių.
Bet Tas Vyras? Kas jis? Ką jis veikė gangsterių irštvoje? Jis, jis, jis, kurį Atpažinau! Iš karto! Be jokių apsiuostymų, bandymų, intymių egzaminų, be testų IQ nustatyti!
Ar reikia sakyti, kad pamažu tapau maniake?
Apie nieką kitą negalėjau galvoti. Nieko kito nenorėjau geisti. Praradau bet kokį susidomėjimą aplinkiniu pasauliu ir net savimi pačia.
Pirmiausia, ėmiau nebeatsiliepti į Roberto skambučius ir aistringas SMS, kurios greit virto priekaištais, gailestavimais, o galiausiai – grasinimais susidoroti.
Dieve, su kuo aš susidėjau? – mąsčiau vieną vakarą po to, kai jis įkyriai spaudė mano durų skambutį, paskui ėmė daužyti duris kumščiu, spardyti jas, šlykščiai keiktis. Aš tupėjau sofos kamputyje, klausiausi Šopeno, gurkšnojau vermutą be ledukų ir verkiau, net nežinia kodėl. Rauda pati veržėsi iš mano vidaus.
Girdėjau, kaip prasiveria laiptinės kaimynų durys, kaip krūtininiu balsu kažką jam aiškina senoji, buvusi operos primadona Rozalija, kaip jis jai nepagarbiai atsikirtinėja, kaip į mūšį įsijungia vyriškas bosas, keli vaikų balsai, šuns isteriškas amsėjimas, papūgos čirškimas, spigūs jaunučių paauglių keiksmai, visa tai virsta čia pat improvizuojamu avangardinės muzikos mini festivaliu, jį praturtina grumtynių garsai, stiklo dužimas, kieto kūno (turbūt – indaujos) ridenimasis nuo laiptų, durų trankymas, jaučiu, kaip ima drebėti namas, byra tinkas, beveik pačioje genialaus muzikinio kūrinio kulminacijoje suulba aukšti policijos sirenos tonai, veiksmas persikelia į kiemą, kažkas kažką daužo, į dangų kyla fejerverkai, akies krašteliu žvilgteliu pro langą, matau, kaip pavyzdingą konkurencinės firmos darbuotoją, dviejų žavių angelų tėvą, puikios žmonos vyrą, Mis Galaktika meilužį, iki pusės nuogą, basą ir kruviną trys policininkai bando sugrūsti į automobilį, jis garsiai skanduoja mano vardą, aidi visas kiemas, visa tai stebi šimtai akių, aš nežinau kaip teks gyventi toliau ir tiesiai iš butelio gurkšteliu vermuto likučius.
Kai viskas nurimsta, bandau apmąstyti savo griūvančio likimo situaciją.
Taip, jau beveik neabejoju – mano likimas g r i ū n a .
Juk kas dedasi darbe!..
Ar privalau žemintis ir smulkiai pasakoti apie tas nesąmones?
Ar nepakanka išsamaus buitinės scenos aprašymo?
Ar turiu pasakoti, kas virto iš sumanios, talentingos, tiesiog plaukiojančios firmos reikaluose it jaunutis, žvilgantis delfinas asmenybės?
Daug žadančios, perspektyvios, ambicingos, trykštančios humoru, charizma, idėjomis, na, tiesiog tobulos Gertrūdos (... dar nesakiau savo vardo? taip, jį man suteikė proproprosenelės, geriausios kaimo pribuvėjos garbei, ar tai juokinga?..).
Ir viskas tik todėl, kad mano smegeninėje tespingso viena mintis – LANGAS. ATPAŽINTASIS.
Aš nebesusikaupiu, man patikėtas užduotis atlieku paskubomis ar apskritai permetu kam nors kitam, į svarbius susitikimus nuolat vėluoju, mat iki išnaktų stebiu langą, paskui neišsimiegu. Mane ėmė persekioti krūvos nesusipratimų, mažų nesėkmių. Komiškos ir kvailos situacijos tapo kasdienybe. Ėmiau nesusišnekėti su viršininku ir man pavaldžiais darbuotojais, jie ėmė atrodyti it ufonautai, besikėsinantys į mano brangią gyvybę, reikalaujantys neįmanomų dalykų.
Anksčiau, sėdėjusi darbovietėje iki vėlumos, ėmiau bėgti iš jos pati pirma, varstoma priekaištingų kolegų žvilgsnių. Sėdu į automobilį ir lekiu gatvėmis, stebėdama praeivius, lindžiu įvairaus plauko knaipėse, nardau prekybos centrais, lankau visus kultūros ir meno centrus, kyšteliu nosį net į vaikų darželius ir kultūristų sales – o gal? .. Gal kur nors sutiksiu ATPAŽINTĄJĮ?
Mečiau visas drauges.
Na, su pačia geriausiąja – Solanž retsykiais susitinkame. Ji vis turi ką nors papasakoti. Aš tik klausausi ir tyliu. Arba, jei sėdime kavinėje, nuolat dairausi per jos petį, kad tik nepraleisčiau momento. Solanž yra tikrai gera draugė, ji viską pastebi, bet nuryja it nuodų lašą ir taip šiltai šiltai nužvelgusi, atsidūsta. Ji nelenda į mano sielą be reikalo, neuždavinėja kvailų klausimų. Matyt, viskas ir taip akivaizdu, turbūt mano pakaušyje šviečia neoninis užrašas – ĮSIMYLĖJO.
Oi, ar aš paminėjau tą žodį?
Na, jau ne!
Aš niekada neįsimyliu! Ir dar tokiomis idiotiškomis aplinkybėmis. Juk nesu paauglė. Meilės iš pirmo žvilgsnio nebūna. Tikri niekai, didžiausia beprasmybė gyventi iliuzijomis ir ilgėtis sufantazuoto personažo. Taip galėjo nutikti nebent romantizmo epochos spuoguotam, kompleksų kankinamam rašeivai.
O aš – sąmoninga, valinga, tvirtai siekianti tikslo, žinanti pinigų, karjeros, gero meilužio, galų gale, laisvės vertę asmenybė.
Štai taip!
O Solanž tik švysteli Džokondos šypseną ir tyli. Žiūri į mane it motinėlė.
Šlykštu!
Vieną naktį niekaip negalėjau užmigti.
Buvo jau lėtai it surūdijęs dviratis praslinkusios trys savaitės.
Mano lova tapo nemigos ir spengiančio dvasios skausmo pelke. Aš klimpau į bedugnius akivarus, springau dvokiančiu vandeniu, tai panirdavau, tai vėl iškildavau, įkvėpdavau prirūkyto kambario oro ir vėl mane įtraukdavo šimtai godžių, alkanų pelkės burnų.
Jau nebežinojau kas mane kankina – meilės jausmas, geidulys, kito kūno alkis, vienatvė, baimė visiškai išnykti iliuzijose, nerimas, sveiko proto deficitas, nesvarumo būsena – lyg vartyčiausi šaltoje erdvėje it polietileninis maišelis, nešamas vėjo. Ausų būgnelius drebino dievų bombos tiksėjimas ir pabaigos nuojauta.
Kažkodėl panorau išmesti petuniją. Praverti langą ir tėkšti ją žemyn iš aštunto aukšto į automobilių stovėjimo aikštelę. Kaip seną suvedžiotoją. Kaip niekšingiausią išdavikę.
Virpėdama ir šiurpdama nuo vidinio šalčio, artėjau prie lango.
Jaučiausi it Nosferatu, kurio kaulėtų rankų, aštrių nagų šešėlis ant sienos žadėjo šiurpią mirtį.
Dabar tau bus, petunija! – piktdžiugiškai sušnypščiau. Beveik fiziškai jutau, kaip man dygsta vampyro iltys ir smailėja ausų speneliai.
Cha! – operinio Mefistofelio balsu gąsdinau gėlės vazoną.
Cha cha! – šokau apie ją apsvaigusių nuo dūmelio šamanų šokį.
Cha cha cha!..
Viešpatie.
Tą akimirką pamačiau, kad priešais esančiame lange plieskia šviesa.
Skubiai susiradau žiūronus.
Tai, ką išvydau, manęs nė kiek nenuramino – atvirkščiai, tik dar labiau sujaukė mintis.
Vidury vis dar tuščio kambario, tiesiai po šviestuvu, stovėjo žemas, keturkampis staliukas, apdengtas vyšnių spalvos staltiese, auksu siuvinėtais kraštais. Ant stalo - trys balti puodeliai, iš kurių vinguriavo peršviečiami garų liežuvėliai. Dedu galvą, tuo metu kambaryje skambėjo muzika, tiesiog jutau, kaip ten sklando malonūs, raminantys garsai. Net galėčiau paniūniuoti juos, tik tai užimtų nemaža laiko.
Užgniaužusi kvapą laukiau, kada kambaryje pasirodys žmonės.
Mano kūnas įsitempė, nejučia sustingau ant pirštų galiukų it balerina.
Na?...
Na!
Po dviejų valandų didvyriško laukimo kambaryje išdygo smulkutė Moteris, įsisupusi į samanų spalvos chalatėlį. Ji grakščiai pasirąžė, prisidengusi burną pieno baltumo delnu, nusižiovavo, papurtė galvą ir, lyg pakirdusi iš šimtamečio miego Gražuolė, nustebusi žvilgtelėjo ... į mane.
Taip, į mane!
Tiesiai į mano... na, nežinau – esmę, širdį, sielą, velniaižin ką .
Tokiu žvilgsniu, kuris verčia nežinia ko drovėtis, susigėsti, nurausti, pasijusti kalta, atsiprašinėti dėl savų ir svetimų nuodėmių, dėl Antro Pasaulinio aukų, dėl badmiriaujančių vaikų ir viso kito šlamšto, kuris šiaip eiliniam piliečiui neturėtų sukti smegenų.
Aiktelėjus atšokau nuo lango.
Sulaikiau kvėpavimą.
Iš viso nekvėpavau.
Kokias dvi minutes.
Paskui atsitokėjau, įžūliai tariau sau – Pamanykit, išgąsdins! – ir vėl prisėlinau prie lango.
Šį kartą visame, priešais stūksančiame name viešpatavo tamsa ir tyla.
Tamsa ir tyla.
Tyla ir tamsa.
O aš nieko nebesupratau.
Į darbą tą dieną nėjau. Pasiteisinau sloga, o gal vidurių šiltine, į viską buvo spjaut.
Sukau ratus po kambarius, genama nerimo, turbūt nužingsniavau tūkstančius kilometrų. Akies krašteliu vis žvilgtelėdavau į TĄ LANGĄ ir kiekvieną kartą užplūsdavo pasipiktinimo ir siaubo banga.
Nes kambarys ir vėl buvo tuštutėlis! Lyg kažkas skuduru būtų nuvalęs nuo mokyklinės lentos makabrišką piešinį.
Nei stalelio, nei puodelių, nei muzikos, nei vargšės moterėlės nusmurgusiu chalatu ir davatkos žvilgsniu.
Mane nori apgauti!
Ne kitaip!
Kažkas tyčia smaginasi, vedžiodami mane už nosies!..
Naktį LANGAS vėl suspindo .
Šį kartą ant kambario grindų tysojo ta vyšnių spalvos staltiesė (ne, pasirodo, tai – kilimėlis, siuvinėtas drambliais, keistais paukščiais ir man nieko nesakančiom arabeskom). Ant jo drybsojo Berniukas ir žaidė su dviem katyčiais. Jis gulėjo ant nugaros, katyčiai laipiojo jo kojomis, pilvu, žaidė marškinių sagomis, o vaikas juokėsi net springdamas, kol staiga stryktelėjo, lyg išgirdęs, kaip trinkteli laukujės durys. Jo veidas nušvito iš džiaugsmo, jis kažką šūktelėjo tarsi sveikindamasis ir tuomet į kambarį įėjo ...
Įėjo...
ATPAŽINTASIS.
Aš ėmiau kosėti. Paspringau vien nuo minties, kad štai, vėl jį matau, galiu iki soties gėrėtis jo veidu, judesiais, stebėti, kaip jis suvelia vaikui plaukus, kažką jam entuziastingai pasakoja, o vaikas spindi it šešiolika mėnulių.
Aš kosėjau, pabiro ašaros, paskui paspringau jomis, pradėjau žiaugčioti, susiėmiau už pilvo, pamaniau – štai dabar perplyšiu perpus, susiriečiau dvilinka, nutursėjau į virtuvę, išmaukiau stiklinę tyro vandens iš čiaupo, šiek tiek atsigavau ir vėl prilėkiau prie lango.
Deja, scenarijus kartojosi.
Ten buvo tamsu.
Pasiėmiau dvi savaites neapmokamų atostogų.
Nekreipdama dėmesio į galimybę, kad mane gali išmesti iš darbo kada tik panorėję, be jokio įspėjimo.
Guodžiausi mintimi, kad turiu nemažai santaupų ir kaip nors išgyvensiu gerą pusmetį. O per tą pusmetį (jei nesusirgsiu maniakine depresija, šizofrenija ar priešlaikiniu Alzhaimeriu) įmanoma susirasti šimtą kartų puikesnę vietą. Tokią, kur neignoruojamos mylinčios moterys.
Ei, ar aš tikrai myliu?
Ne, ne, ne. Be jokios abejonės, imu painioti sąvokas.
Mylėti kasnakt vykstančio absurdo spektaklio veikėjus (vaiduoklius?! juk nesu tikra, ar JIE gyvi, realūs žmonės!) mažų mažiausiai – pusprotiška. Vištiška. Kūdikiška. Naivu.
Tik kaip paaiškinti tą dar niekad nepatirtą jausmą...
Droviuosi apie tai kalbėti.
Tačiau, tikriausiai, kiekvieną iš jūsų bent sykį gyvenime yra aplankęs pojūtis, žinojimo blyksnis, intuicijos driokstelėjimas, na, kaip pavadint TAI? Kai regi priešais save objektą - vyrą, vaiką, pirmąsyk lankomo miesto gatvelę, paveikslą, na, bet ką ir supranti, suvoki, patiri artumo jausmą, sugrįžimo namo jausmą, susitikimo po ilgo išsiskyrimo jausmą, šilumą, virpulį, adatėlių dilgčiojimą pėdose, širdies šoktelėjimą krūtinėje, pro kiekvieną kūno porą trykštantį džiaugsmą, polėkį, skrydį, lėkimą galvotrūkčiais aidinčiu tuneliu ... į kitą ... širdį.
Jei tik jūs esate nors trumpą akimirką išgyvenę atpažinimo, nesutvardomos traukos jausmą, jūs suprasite.
Taip, aš praradau darbą.
Mat dvi neapmokamų atostogų savaitės išaugo iki dviejų mėnesių.
Nieko neįspėjusi, nepranešusi, nepaaiškinusi tiesiog išnykau. Nebesirodžiau ofise ir tiek. Išjungiau visus telefonus. Nebesinaudojau kompiuteriu. Nebežiūrėjau teliko. Niekam nebeatrakinau savo buto durų . Nebebendravau su tėvais, su broliu, su giminaičiais, net pamiršau geriausią draugę Solanž .
Aš įkritau į keistą pasaulį, į kitą matavimą, plaukiojau jame it permatomas gaivalas, sukausi erdvėje lyg skaidrus kristalas, kurio briaunose lūžta tūkstančiai spindulių.
Manyje veik nebeliko kūno, vien aitrus, deginantis paširdžius (labai labai retai – papilvę) jausmas.
Aš pati buvau vien jausmas.
Visa aplinkui tebuvo jausmas.
Net mano petunija.
Net puodeliai, lėkštės, kilimai ir spinta, sienos, kiemas, po jį bėgiojantys žmonės, visas kvartalas, miestas, gatvės, troleibusai, aikštės, prekybos centrai ir kino teatrų salės, upės ir uostai, vandenynai ir kalnai, dykumos ir džiunglės, kanjonai ir stepės, dangus ir Žemės gelmės.
Slankiojau po namus it somnabulė, kartais išbėgdavau į kampinę krautuvėlę maisto ar kavinukę išgerti kavos su taurele konjako, kad visiškai neatprasčiau nuo žmonių ir nesulaukėčiau.
Be abejo, vis dar tikėjausi gatvėje netyčia užklupti TĄ VYRĄ, žvaliai žingsniuojantį su sūnumi ir trapia it japonų graviūra moterimi, tačiau kuo toliau, tuo dažniau mane persmelkdavo keista mintis, kad...
Na, kad...
Nesutiksiu.
Nei šiandien, nei rytoj.
Veikiau – po kelių metų ir ne čia.
Dieve, pasipurtydavau vien nuo tos minties.
Kodėl būtent mane ištiko TAI – jausmas be jokios vilties, be jokios, net menkiausios kūniškos, materialios išraiškos.
Kodėl aš privalėjau tenkintis vien svetimo gyvenimo stebėjimu?
Kas mane valdo? Smalsumas? Troškimas įveikti nebepakenčiamą artumo alkį? Bėgimas nuo vienatvės? Nuo realybės? Nuo ... savęs pačios?
Jaučiausi it narvelyje.
It pančiuose.
Tai kėlė ir skausmą, ir didžiulę, neregėtą, šiuo atveju – pusprotišką laimę.
Taip, aš supratau, kad tie žmonės LANGE – šeima.
Taip, aš pripratau prie jų, tapau neregima, tačiau labai svarbia jų gyvenimo dalele.
Matydavau juos tai naktipiečiaujančius, tai žaidžiančius, tai susikaupusius ties knygomis, tai šokančius, tai tiesiog visus tris suvirtusius ant sofos ir kažką jaukiai besišnekučiuojančius.
Kartais kambaryje būdavo tik vaikelis, kartais tik Moteris, kaskart su kitos spalvos ir kirpimo chalatu, ji mėgdavo viena garsiai skaityti knygą. Aš negirdėdavau jos tariamų žodžių, tik matydavau, kaip keisdavosi jos jausmingas veidas, kaip juo prašuoliuodavo šimtai žmogiškųjų aistrų, kaip judėdavo jos kūnas, tai įsitempdamas, tai išsiplėsdamas po visą kambario erdvę.
Manau, ta Moteris buvo aktorė.
Jai jaučiau tylų, pavydų susižavėjimą.
Taip, pavydėjau jai. Galimybės būti TEN, anapus lango stiklo, kur pasaulis, regis, buvo k i t o k s.
Tačiau labiausiai man patikdavo matyti kambaryje Vyrą. Vieną.
Stebėti, kaip jis vaikštinėja. Kaip žiaumoja sumuštinį, spoksodamas į mirgantį teliko ekraną. Kaip pasikeičia jo veidas, į kambarį įbėgus sūnui.
Kartais jis liūdėdavo.
Stovėdavo vidury kambario, sunėręs rankas už galvos, tiesiai po šviestuvu it aktorius, pasiruošęs monologui ir kažkur žvelgdavo. Gal į save. O gal ... į mane.
Tikrai, mudviejų akys kartais susitikdavo. Aš nebesislėpdavau po užuolaidomis – toks stiprus buvo troškimas, kad jis p a m a t y t ų mane, s u ž i n o t ų, jog esu šiame pasaulyje.
Aš esu, garsiai sakydavau.
Esu. Aš. Čia. Labai arti. Tereikia pereiti kiemą ir pakilti liftu į aštuntą aukštą. Ir...
O kas tada?
Gal išvirčiau jam vištienos sultinį ar įjungčiau mėgiamiausią filmą – net nežinau.
Kur dingo mano moteriškoji patirtis, pasitikėjimas savo žavesiu ir tiek vyrų sugundžiusiu kūnu? Kur dingo mano taktika, strategija, iniciatyva?
Kas tau nutiko, Gertrūda?!
Kas tau, Gertrūda? – klausė manęs Žanas, mistiniu būdu įsibrovęs į mano butą vieną ankstyvą žiemos rytą.
Tavęs neįmanoma rasti, mama kraustosi iš proto, tu jos nelankai pusę metų, ar tu metei darbą, iš ko gyveni, kodėl taip atrodai, kam persidažei plaukus – tau taip tiko anie juodieji, ar tu sergi, ką, sergi, mes manom, kad tu sergi ir slepi nuo šeimos, nebijok, prisipažink, mes tau padėsim, mes juk šeima, mes tave suprasim ir palaikysim, kad ir kas tau nutiko, mes visuomet padėsim, tu juk žinai, mes šeima, šeima mes ir tau padėsim, tu siaubingai sulysai, ar tai – vėžys, nebijok, nereikia drovėtis ligos, beje, mano Siuzan laukiasi, ką, nežinai, kas yra Siuzan, ji buvusi mano žmona, laukiasi ne nuo manęs, bet tas idiotas sugebėjo pakliūti į avariją ir žūti, Siuzan grįžta pas mane, užauginsiu aš tą vaiką, užauginsiu, būsiu tikras tėvas, o mūsų pusseserė Amelija žada stot į vienuolyną – pasimaišė vargšelei, nesuprantu, kas su jumis visomis, kas nutiko....
Prašau brolio, kad užsičiauptų.
Surinku, o jis krūpteli.
Tau depresija? - klausia.
Ko tu nori? - klausiu jo.
Pamatyt tave norėjau, - sako, - pasiilgom tavęs visi, grįžk namo, greit Kalėdos, bent Kalėdoms, gali ir be dovanų, dovanų nereikia...
Noriu pasakyt, kad jis mane užkniso, bet susitvardau, nuryju riebų keiksmažodį, akinančiai nusišypsau ir sakau – man nieko nenutiko, tiesiog kai kas nusibodo, kai kas prašvinko mano gyvenime, kai ką reikia pakeisti, nukirsti vienu kirčiu visą praeitį, sunaikinti senąją Gertrūdą, o iš tiesų, dievai man atsiuntė dovaną.
Kokią? – mirksi jis it žioplys.
Bombą, sakau ir, nusišypsojus it prityrusi sąvadautoja, įpilu į taurę gintaro spalvos spirituoto gėrimėlio .
Po septynių sklidinų taurių mano brolis užmiega, galvą pasidėjęs ant virtuvės stalo.
Aš išjungiu šviesas ir prilimpu prie lango.
JŲ kambarys pilnas ryšulių.
Krepšių, lagaminų, kuprinių, dėžučių, maišelių, kruopščiai perrištų knygų krūvelių. Ant fotelio sėdi apmūturiuotas Berniukas ir nekantriai koja beldžia į fotelio šoną. Už jo nugaros, ant sienos tingiai žingsniuoja auksiniai drambliai vyšnių spalvos kilimėliu. Įeina Vyras. Jis atrodo sukrėstas, sugniuždytas netikėtos, nebepataisomos nelaimės. Jo veidas virtęs kalkių baltumo kauke.
Viskas tąvakar atrodė taip, tartum kažkas būtų nutikę, baisaus ir nebepakeičiamo, kad jie tuoj pat turi bėgti, bet kur, galbūt į kitą pasaulio kampą, bet nelikti čia .
Moters nesimatė.
Vyras atsisėdo ant fotelio, šalia Berniuko. Įsistebeilijo į savo atverstus delnus, tartum linijų raizginyje bandytų įskaityti drąsinančius žodžius. Jie abu sustingo. It dvi vienišos porceliano statulėlės, kurias kažkas, persikraustydamas į naujus namus tiesiog paliko gatvėje. Žiūrėjau į juos užgniaužusi kvapą ir mane apėmė noras bėgti. Tuoj pat! Lėkti per kiemą, paskambinti į jų duris ir... Sulaikyti juos!
Pasakyti ką nors!
Rėkte išrėkti, kad jie man patys brangiausi ir svarbiausi, artimesni už mane pačią, kad t o k s atpažinimas įvyksta tik vieną kartą gyvenime, ir jis daugiau nepasikartoja, jis praeina pro šalį, jei jo nesustabdai, pradingsta it akmenukas, mestas į vandenį ir tik kelias sekundes sklindantys raibuliai primena, jog, štai, štai į šitą vandenį aš pati, sava ranka, sava valia išmečiau didžiausią brangenybę, kurios daugiau niekada niekada niekada nebeatgausiu. Kad ir kas jiems būtų nutikę, aš galiu padėti, galiu pasidalinti savimi, juk galiu, galiu, aš turiu stiprybės, kuri teka iš jų, srūva milžinišku greičiu!...
Vyras atsistoja. It sulėtintam kine jis ima ryšulius, Berniukas jam padeda, štai, va, ims ir išvažiuos, va, mano akyse, a!
Čiumpu šiltą brolio paltą, užsimetu tiesiai ant nėriniuotų naktinukų, ir lekiu per kiemą, nieko negalvoju, skriete užskrieju į gretimo namo aštuntą aukštą (tingiu laukti lifto), spaudžiu durų skambutį, ilgai ir įkyriai, nieko nemąstau, galva tuščia, it išdegusi, girdžiu artėjančius žingsnius, perverdamas širdį spynoje trakšteli raktas, prasiveria durys ir sprogsta sprogsta sprogsta bomba.
Na, kodėl, pati didžiausia nesąmonė pasaulyje turėjo nutikti būtent man?
Kas valdo ir tvarko tas nesąmones?
Kas jas kuria?
Ar mūsų chaotiški protai?
Susiskaidžiusi sąmonė?
Sujaukta it patalas po audringos nakties širdis?
Visa įvyko prieš gerą dešimtį metų, bet aš vis dar nežinau, kaip tai vertinti.
Duris atidarė jaunutis juodaodis padavėjas iš kampinės kavinukės. Jis buvo su vienomis glaudėmis, margintomis kamasutros pozose sustingusiomis figūrėlėmis.
Užmiegotomis akimis jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, paskui, atpažinęs išsiviepė kaip perpjautas apelsinas ir tyliai švilptelėto – ooo, brangute!..
Net nežinau, kokia jėga mane gynė į priekį, bet aš pastūmiau jį, tiesiog prievarta įsibroviau į butą, perbėgau prišnerkštu koridoriumi, atidariau kambario duris, ir žiopčiodama it žuvis sustojau. Kambary mėtėsi tuščios alaus skardinės, kelios dėžutės nuo picos, kojinės, prezervatyvų pakeliai, milžiniškoje lovoje ramiai snaudė pribloškianti blondinė nuogom krūtim, čia dvokė prakaitu, pomidorų padažu, alumi, pigių cigarečių dūmais.
Kas yra? – paklausė iš paskos atšlepsėjęs padavėjas. – Išprotėjai?
Aha, - burbtelėjau ir jau norėjau eiti, kai staiga pamačiau iš po lovos kyšantį vyšnių spalvos audinio kraštelį.
Čia tavo? – dūriau pirštu į kilimėlį.
Ne. Radom bute, atsakė padavėjas, o jo ranka staiga prilipo prie mano sėdmenų. - Jį turbūt paliko buvę nuomininkai .
Aaaa... – sumekenau, traukdamasi nuo veikliosios rankos. – Tau jis reikalingas?
Ne. O ką? Tu dėl jo čia taip, vidury nakties?
Aha.
Jei nori – dovanoju, - padavėjo ranką dabar naršė po mano naktiniais, - ei, nebėk, Gertrūda, ei! Kalė!
Aš lėkiau aplink namą, it vėliava mojuodama kilimėliu, apsukau gal dvidešimt ratų, kad tik nežliumbčiau, kad tik nepraskysčiau, kad tik, kad tik!
Keikiau save, pačiais riebiausiais keiksmažodžiais, troškau, kad mane parblokštų atsitiktinio vagies smūgis į kepenis, kad manęs nebeliktų, kad nieko nebeliktų, kad atrofuotųsi, išnyktų ta prakeiktoji, lakioji mano vaizduotė, ta fantazija, kad manyje mirtų paauglė, romantikė, svaičiotoja ir kad visiems laikams dingtų nebepakeliamas meilės ilgesys, kad pagaliau suaugčiau, kad tapčiau rimta, moterimi, kad subręsčiau, kad mano protas apsivalytų nuo iliuzijų, sapnų ir stebuklų troškimo, kad pagaliau imčiau (pasi) tikėti tik tuo, ką galima paliesti, apčiuopti, apskaičiuoti, argumentuoti, išteisinti, logiškai paaiškinti, suvokti, vertinti racionaliai ir kritiškai!..
Labai greit pardaviau butą, išvažiavau į kitą miestą, susiradau naują darbą, pakeičiau šukuoseną ir drabužių stilių, susitaikiau su šeima, ėmiau kilti karjeros laiptais, kaip visuomet, viskas sekėsi puikiai, aplinkui it įkyrių musių pulkelis zujo gerbėjai, kelis sykius vos neištekėjau, bet...
Aš nebebuvau senoji Gertrūda .
Paprasčiausiai nebegalėjau . Nebenorėjau būti ja .
Tai, kas įvyko prieš dešimtį metų, net nesvarbu – vaizduotėje ar realiame gyvenime, mane suardė tartum kaladėlių namą ir vėl sudėliojo iš naujo.
Kas vakarą grįžtu namo, išjungiu telefoną, išsidrėbiu fotelyje ir žvilgteliu į sieną .
Ten kabo vyšnių spalvos kilimėlis, juo lėtai, tačiau nesustodami keliauja drambliai, nešantys laimę .
Ir auksinėse arabeskose, anksčiau beprasmėse ir nebyliose, kartas nuo karto pamatau tai Vyro, tai Berniuko veidus . Moters – nebe .
Jie išvyko dviese, palikdami tuščius namus, kuriame nebėra mamos.
Ir ateis viena švytinti diena (o ji artėja, artėja, artėja, tiesiog fiziškai jaučiu tai), kai mes, visi trys, netyčia įlipsime į tą patį metro .
Arba atsidursime tame pačiame filmo seanse.
Arba apsistosime tame pačiame viešbutyje, keliaudami po Europą.
Kažkaip, na, kažkaip mūsų susitikimas išsipildys .
Yra tūkstančiai galimybių, bet ar man, po galais, turėtų rūpėti k a i p tai įvyks?!
Jei dievai tupi danguje ir mėgaujasi įmantriais nektarais, tegul dirba savo darbą, po velnių!
O aš pasirūpinsiu, kad man užektų kantrybės ir pakvaišimo to sulaukti .
Nes suaugau tiek, kad galiu elgtis kaip tinkama – kvailai ir beprasmiškai, jei tik to norisi.
Nes suaugau tiek, kad nebebijau būti tokia, kokią mane sukūrė dievai – svaičiotoja, fantazuotoja, puskvaišė, romantikė, paaugliška (o gal – vaikiška?) Gertrūda.
Mano dievai linksmi ir švelniai išprotėję!
O jūsiškiai?;)
