1965-tais metais rusų tarybinis rašytojas Michailas Šolochovas už romaną "Tykusis Donas" buvo apdovanotas Nobelio literatūrine premija. (1941 metais už tą patį romaną gavo Stalino premiją).

"Gerieji" pirmas, antras ir trečias tos knygos tomai buvo parašyti ir išleisti per trejetą metų 1926-1928- tais metais, o daug silpnesnis ketvirtas tomas - 1940 tais metais.

Gali patikti ar nepatikti rusų literatūra, gali būti įdomi ar visai neįdomi Rusijos kazokų, bolševikų revoliucijos ir pilietinio karo tema, bet užtenka perskaityti keletą puslapių ir matosi, kad rašyta išskirtinai raštingo ir talentingo žmogaus. Gausybė įdomių pastebėjimų, kalba labai vaizdinga, personažai tokie gyvi, kad, atrodo, gali pačiupinėti. Toks jausmas, kad iš tikro nukeliauji į kitą šalį ir į kitą laiką.

Kas įdomu, kad Šolochovas ir prieš tai ir po to rašė labai prastai ir neįdomiai. Pats aprašytuose įvykiuose nedalyvavo, nes tada buvo dar vaikas. Buvo prasčiokas, turėjo tik keturių klasių išsilavinimą. Ir tuos geruosius romano tomus parašė būdamas 23 -26 metų amžiaus. Rankraščiai dingę (dabar lygi ir atrasti, bet irgi drumzlinuose vandenyse).

Daug kam kilo įtarimų, kad "Tykusis Donas" yra parašytas kažkieno kito, o Šolochovas tik perrašė ir pasisavino šlovę. Kitas rusas Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas atvirai apkaltino Šolochovą literatūrine vagyste.

Man įdomu, ar Šolochovas buvo vagis, ar genijus, bet kaip ten bebūtų, ir vienas ir kitas variantas yra labai įdomūs.

A. Jeigu Šolochovas buvo vagis - tai reiškia, kad literatūroje vogti apsimoka. Galima nugvilbti kito žmogaus kūrinį, su juo išgarsėti ir išlikti visą gyvenimą nedemaskuotam.

B. Jeigu Šolochovas buvo genijus - tai reiškia, kad, gal būt, kiekvienas padoriau rašantis rašykas irgi turi šansą parašyti kažką genialaus. Nes va, pavyzdys, Šolochovas rašė šlamštą  ir staiga nei iš šio nei iš to papylė 1000 puslapių aukščiausios kokybės teksto. O po to ir vėl rašė šlamštą.