...

Žemė pulsuoja gyvybe...
"Atėjo" - prošal praūždamas, pakužda valiūkiškas vėjelio dvelksmas.... "Atėjo" - sulinguoja pirmieji snieguolių žiedai, droviai boluodami ant kontrastingai tamsios dirvos... "Atėjo" - nerimastingai brazda sprogdami apsipešioję kačiukų pumpurai... "ATĖJO" - nebyliai suplazdėdama, pripažįsta ir tavo
širdelė. Ji tarsi norėtų ištrūkti ir bėgti... bėgti... pasitikti To nepaprasto svečio, apkabinti Jį ir stipriai stipriai prisispausti... ir niekada... niekada daugiau gyvenime nepaleisti iš savo glėbio. Saugoti Jį tik sau ir džiaugtis Jo apsilankymu neaprėpiamą amžinybę, o gal net dar ilgiau.... Pagaliau ji sulaukė To, kurį sapnuodavo šaltą ir vėjuotą žiemos naktį, To, kurio taip pasiilgavo brisadama pusnimis per pūgą, To, kurio atsilankymas sukrėte ją giliai ir prasmingai. Staiga, didelės laimės savyje nesutvardžiusi, širdis pratrūko ir po nutirpusius laukus suskambejo ryžtingas, aidu vilnijantis, šauksmas:..."PASILIK CIA AMŽIAMS, PAVASARI!!!".