Liūdesys ir Ji

Toks vienišas… Toks užmirštas… Jis ateina, o ateina į tokią pat, rodos, pasmerktą amžinam skausmui, ilgesiui ir izoliacijai, į Ją. Jie panašūs, ne jie, tiesiog, vienodi, lyg atskirti monozigotiniai dvyniai, ir dabar vėl susitikę. Jie nežino apie savo giminystės ryšius, tačiau jaučia vienas kito poreikį, papildo vienas kitą liūdesiu ir melancholija, atvirai dalijasi per laikmetį sukauptomis sūriomis, kančios sutirštintomis, bet vis dar skaisčiai giedromis ir skaidriomis ašaromis. Ji regi Jį tarsi per balzganą rūką, neryškių kontūrų, pablukusį, bet kiekvienas Jo artėjantis gestas sumažina Jos dvejones. Ne… Ji nė akimirkai nebuvo suabejojusi, kad tai Jis, nors niekada anksčiau ir nebuvo Jo sutikusi.
Kas tai? Intuicija?
Gal…
O gal aklas pasitikėjimas savo nuojauta?
Dalis tiesos yra ir čia… Bet tai dar ne viskas…
Tai gal čia ilgametis laukimas, viltis ir šauksmas, neblėstantis Jos noras atrasti šioje erdvėje, ką nors tokio neapčiuopiamai panašaus į save?
Taip… būtent tai!
Jai pabodo vienai ieškoti sienų neaprėpiamoje begalinėje erdvėje, o, atramos neradus, likti akis į akį su sąžinės priekaištais, svilinančiais daug labiau už karščiausią ugnį, ir stingdančiais įnirtingiau už bet kokį speigą. Ji nusigando savo nepilnavertiškumo, smukimo į prarają, silpnumo ir jautrumo. Ji pajuto, jog pradeda bijoti pati savęs. Ne tik bijoti, bet ir nekęsti. Tuomet Ji nesąmoningai suprato, kad Ją užvaldė V i e n a t v ė .Tai paskatino Ją šaukti nenutrūkstamu, panišku, tiesiog klaikiai vienišu sirenos balsu.
Daug metų Ji šitaip iš nevilties raudojo, blaiviai nieko nesitikėdama, tačiau, giliai savyje atrasdama jėgų kurstyti menkai teberusenančią viltį. Jos iliuzijos tirpo, lyg sniegas, pavasarinės saulutės pakrutintas. Jos oro pilys griuvo kaip menkos šiaudinės lūšnelės, vėtros siaubiamos. Kolei vieną kartą nenuilstanti Jos rauda atklaidino Jį. Jis be žodžių, be jokių nereikalingų aiškinimų ar mandagumo gestų atėjo į Jos pasaulį, įsibrovė į Jos valdas, įbrido į Jos erdvę ir jausmus. Jis pasijuto reikalingas, lygiai taip, kaip Jam buvo reikalinga Ji.
Nugrimzdę į dvilypę harmoniją, jie pajuto ekstazę… Ekstazę, kupiną visai ne laimės, džiaugsmo ar pasitenkinimo. Jie nugrimzdo į ekstazę, perpildytą skausmo, nes Jos vardas buvo Š i r d i s, o Jo - L i ū d e s y s…