Šangri-la (Rojaus Kampelis)

Įžanga. Mano kelionė buvo nuostabiai greita... Tik nesuprantu kur atsidūriau... Prisimenu...ne... Pavyksta prisimint tik skrydį... Jis buvo keistas, per daug man įdomus ir paslaptingas, kaip ir tas jausmas, kurį aš kažkada jaučiau. Lyg negirdėjau aš ūžimo, lyg nejaučiau vibracijos variklio... lyg ir kažką mačiau, jaučiau..., negrįžta man prisiminimai. Žinau, kad buvo ten kažkas fantastiško, to aš nepamiršiu visą savo gyvenimą... nepamiršiu, nors dabar jau viską esu pamiršęs... nepamiršiu, nors esu čia. O kur tas čia?... O kas tas čia? Aplink skendi tyla. Tyla apgaubia... Tyla naikina... Labiausiai aš bijau tylos, kuri gyvena mano viduje... Ji naikina mane, priverčia krūptelėti nakty, kai man yra baisu, kai bijau kiekvieno šešėlio, kiekvieno gūdžių sienų atodūsio, kiekvienos spalvos, krentančios ant manęs nuo mėnulio, kiekvieno grindų girgždesio. Kada atrodo, jog po lova tikrai kažkas yra ir tik telaukia progos mane pagauti. Aš bijau. Bijau ir dabar, nes nežinau..., o nežinia – baimė. Baimė apgaubia... Baimė naikina... Aš bijau... išnykti, pavirsti dulkėmis, atomais, o jau po to į nieką... Ši vieta man primena išnykimą, todėl aš jos bijau. Beprotystė tvyranti aplinkui, tvyrant ore, laike, kvapuose, garsuose... visur aplink. Aš ją jaučiu, jos pulsavimą, aštrų kvėpavimą į mano nugarą, verianti žvilgsnį..., bet aš negaliu išvysti jos..., tiesiog galiu suprasti koks plonas yra tarpelis tarp baimės ir beprotystės ir koks plonas tarpelis tarp manęs ir baimės. Nutylu, susimąstau. Kur aš atsidūriau? Kodėl? Kam?

***
Štai taip prasidėjo mano trys dienos beprotystės laukuose. Aš tiesiog pabudau ryte, po skrydžio, o visur aplink, kiek akys beužmato, begaliniai pienių laukai... Visos gėlės visiškai vienodos, nei trupučio nesiskiria. Visos linguoja ir dainuoja tą pačią vėjo dainą, tą patį posmelį, tą pačią maldą. Aš ją galiu justi, todėl jos bijau, bet žinau, ji vis tiek prie pat. Ji man įaugus į kraują. O krauju nuplaunamos gyvenimo skolos ir atsiprašoma. Įdomu ar daug aš jų turiu, tų skolų, kurios iškyla pačiu blogiausiu momentu? Vėl apsidairau, nieko negaliu prisiminti. Kažkokia beprotystė. Lyg būtų mane kažkas sumušęs ir išrengęs, migla akyse ir tik kelios varganos mintys beišgali suktis galvoje, svaigstu. Gal kas pajuokavo? Apsižiūriu... visas nuogas stoviu... laukuose... tarp pienių. Argi tai normalu? Keisčiausia, kad visai nesidrovėjau, tarsi jutau, kad aplink, per kelis milijonus mylių nėra nieko gyvo, tik tais aš vienas. Vienas. Keista. Iš kur pas mane atsirado vienišumo jausmas? Juk niekada gyvenime nebuvau vienišas. Tikrai, gerai prisimenu, kad kažkas visada buvo šalia manęs. Nusijuokiu... pienės, jos vis dar dainuoja, gieda vėjo dainą... Prisimyniau save tokį, kokį mačiau veidrodyje, kai nežinojau kurioje pusėje stoviu. Saulė laukuose šviečia ryškiai ir verčia prisimerkti, nors aš nemėgstu tamsos ir jos atsinešamos tylos... Keista. Kodėl aš vienas? Kodėl aplink krenta permatomi saulės spinduliai? Jie atsimušinėja nuo pienių, žemės, mano nuogo kūno odos ir manųjų plaukų ir aš išsigąstų, kodėl aš nuogas? Visą gyvenimą buvau apsirengęs, o dabar jaučiuosi tarsi rodyčiau visiems savo sielą... Aš nenoriu, kad žmonės pamatytų mano sielą, pajaustu mano dvasios alsavimą, pamatytų mano sielos spalvą, nenoriu, nes ji per daug nešvari, bet nusiraminu. Mano vidinio aš niekas nepažįsta, net gi aš. Tik kartai galiu suprasti ko jis nori ir man nuo jo norų darosi baisu. Aš niekad savo norų neklausiau. Pasitikėjau visada kitais. Vis dėlto manyje tūno visiškai juodas ir nesuprantamas žmogus. Gal todėl, aš bijau tamsos? Pastebiu... pienių aplink milijonai. Kur tik pažvelgsi... begaliniai jų laukai. Ir dar tas garsas, jis klaidina ir erzina mane. Jis krizena galvoje, bet  kažkodėl tylus aplinkoje, aplinkoje minčių nėra, tik dar nedidelė dalis išliko manyje. Nenoriu aš dabar galvoti, bet mintys vis sukasi galvoje, keičiasi. Aš suprantu ką reiškia laiko netekimas, praradimas laiko tėkmes normos, kai negaliu suprasti, kuri dabar valanda, diena, metai, amžius... Negaliu atskirti net minutės nuo sekundės, tokioje būsenoje, prisimenu... aš dar kažin kada buvau, o gal net ir ne vieną kartą. Tuomet jaučiausi kaip lygus ir tuščias lapas arba, kaip šis laukas. Geras žodis tuščias... nei spalvos, nei jausmo, nei vizijos. Tuščia. Blogiausia, kai žmogus neturi kelio, krypties. O aš dabar to ir neturiu. Žinau, aš kryptį kažkada turėjau, turėjau aš ir kelią. Gal tik greičiausiai ne ten aš nuėjau? O jei esi be kelio, krenti žemyn tu išskiestais sparnais, ŽEMYN, ten iš kur kilai. Ir vis greičiau, greičiau. Kol atsimerkia akys tarp stiklo šūkių, likusių iš laiko. Svaigus lėkimo jausmas, virš laukų su pienėmis, ateina netikėtai. Pienės po truputi liejasi į vientisą geltoną liniją, kuri mane guodžia. O garsas ima nykti, vis rečiau jis bepasigirsta, po to smūgis, peržengta garso riba... ir jis nutyla visiškai. Pasaulis pasidaro tylus, po to dingsta kvapai, dar vėliau ištįsta kūnas, spalvos visos pasitraukia į raudoną spektrą... Viskas aplinkui buvo..., tačiau ne dabar. Pajuntu, kaip kūnas ima skylinėt nuo greičio, pienės atrodo tarsi būtų iš stiklo... Vientiso raudono stiklo, kuris neturi nei kvapo, nei skambesio. Nebegaliu susikaupti. Skylu... ir subyru... Išlieka gyvos tiktais akys.

***
Pradėjau priekyje kažką matyti, kažkokį mažą, juodą tašką. Jis vis artėjo ir didėjo. Dabar gerai galiu įsižiūrėti. Ten priekyje žmogus, juodais drabužiais, kuriuos turėjau kažkada. Jis stovi užsimerkęs, plaukai juodi ir pasišiaušia, tarsi perteikia jo nepriklausomybę, laisvę. Rankos sunertos ant krūtinės ir jos kažko laukia... Plaštakos aprašinėtos simboliais, hieroglifais, dantiraščiu ir dar kažkuo, kas buvo dar seniau praeityje. Ko neprisiminiau. Bet žinau, kad buvo. Žmogus visa savo esybe simbolizavo skausmą, jį jau senai buvau pamiršęs... Po truputį vaizdas ima suktis apie juodą žmogų. Jo apsiaustas plaikstosi vėjyje. Apžvalgos kampas kinta, aš tarsi sukuosi apie jį. Dabar jau matau jo nugarą. Ir pradedu visu greičiu lėkti į jį. Veidu juntu, kaip lendu kiaurai drabužius, kiaurai odą, raumenis kaulus, įlendu į jį, į jo mintis. Jaučiu jo kvėpavimą, alsavimą, norus... tik negaliu suprasti jų. Jie kažkokie kitokie, tarsi nežemiški ir nežmoniški... kitokie... iš kito pasaulio, kito laiko, kito matmens... Jaučiu kaip tvinksi tamsoje juoda širdis. Ir akys atsimerkia, prasideda šachmatų partija...

***
Tie žmonės aplinkui, kupini užuojautos jų veidai... Kodėl apsukę jie mane ratu? Kodėl jie man užstoja dangų? Aš noriu matyti dangų... Keista vieta, keisti žmonės. Jie ne šio pasaulio. Aplink pilna stiklo šukių... Jos irgi ne šio pasaulio... Pasitraukite, man liko vienas troškimas... pamatyti dangų. Kažkodėl šiandiena jis man labai gražus. Seniau aš jo nepastebėdavau, neužuosdavau, tiesiog nejusdavau.

***
Žmogus juodais drabužiais atsimerkia ir pažvelgia pirmyn, kad atsimerktų... Jo akys užmerktos, artėja jo ėjimas. Reikia susikaupti, pagalvoja jis. Jo drabužius kedena vėjas. Drabužiai irgi prisijungia prie pienių begalinės dainos, prie noro būti didžiulės jėgos dalele, justi jėgos tvinksėjimą mintyse, gyvenime, jausmuose... Žmogus juodais drabužiais žino, kodėl anas vaikinas nori matyti dangų. Žino, ką privalo padaryti. Jūs niekam nesakykite, bet aš manau, kad viskas prasidės nuo jo ir baigsis juo. Patikėkite, pasaulyje nėra tiek daug žmonių juodais drabužiais. O šis yra ypatingas. Jis dainuoja, gieda, kovos dainą, tarsi išlikęs paskutinis Mohikanas.

***
Atsimerkiu, aplinkui pienės. Aš vis dar toje pačioje vietoje. Matau pėdas iš kur atėjau... Paseku... Nieko... jos prasideda tarsi iš niekur... Toliau kiek akys užmato pienės, jokių pėdų. Einu atgal. Einu į priekį. Pralekia lyg ir atsiminimas. Prisimenu. Pienės man primena kažkokį gelsvą sapną. Matau. Matau, kad sapnas buvo apie kažką baisaus ir paslaptingo, bei žiauraus. Atmintis, vėl bėgu atminties koridoriais. Vis ne tos ir ne tos durys... jos visokių formų ir dydžių. Ir ant visų užrašyta „Vaikystė“. Lekiu vis greičiau ir greičiau, durys atsidaro ir užsidaro... daug durų... Štai paskutinės, lėtai įžengiu ir pasiruošiu prisiminimų lavinai..., bet atsimerkiu... Nespėjau. Durys užsidarė. Liko tamsa. Ėjimas baigtas. Paleidžiu laikrodį.

***
Odisėjas visą laika bėgo paskui mane... pagalvojau, bet aš jo nemačiau. Tačiau - tai dabar nebesvarbu. Tikiuosi laimėti. Ėjimas perduotas, liko laukimas.

***
Žmogus laukuose tyli, jo akys užmerktos. Aplinka laukia laiko sugrįžimo. Juodas žmogus pradeda žaidimą. Juodieji eina visada antri... O tai jau taktinis pranašumas, nes gali susikaupti ir apmąstyti, ką tik matytą ėjimą.

***
Sugrįžta skausmas, niekur jis nebuvo dingęs, nors ir guliu apsuptas aš žmonių. Lyg sapne regiu artėjančia merginą raudonais plaukais. Kas ji man? Širdyje darosi šilta. Matau aš dangų...

***
Kažką jaučiu... naujas nepatirtas jausmas čia... jaučiu gyvą būtybę. Kažkas sušmėžuoja tarp pienių. Vėl ir vėl, dabar jis ar ji už nugaros. Tylus urzgimas vėl praslenka pro pečius. Jaučiu, kaip jis ar ji stebi mane, grožisi manimi ir kažko laukia, bet nespėju atsisukdamas jo ar jos pamatyti. Garsus urzgimas... skausmas, ir kraujas užliejo mane. Jausmas, kad kažkas stebi mane dingo. Likau tik aš su perdrėksta ranka. Bet tik sekundei, o gal buvo valanda... nežinau, nebejaučiu laiko tėkmės, jei jis dar yra. Jausmas sugrįžta, sugrįžta ir žvėris. Aš jį matau, jis dar toli, kažkas šmėžuoja tarp pienių. Nedidelis, bet labai piktas. Susiimu už rankos ir pasileidžiu bėgti... Lemtis vejasi mane. Aplinkui viskas darosi kaip sapnas. Ar tu matei kada tikrus sapnus? Tokius kokius girdžiu dabar? Aš juos matau... aš juos mačiau... Pienės lyg medžiai svyra ir traukiasi man iš kelio... ne, greičiau kaip vanduo... ir žemė, kaip vanduo... Jinai troškina. Bangos, smūgiai, vėjas... paplūdimys... Pienės traukinėja nuo sūraus vandens. Kodėl aplink čia tiek daug stiklo? Jis raižo man kojas, trukdo bėgti... nuo likimo žvėries. Akys atsimerkia ir matau duris priekyje. Tik vienas užrašas „Į vaikystę“. Įeiti?  Ar gal neverta? Kaukimas... Tai durys tarp visatų. Iš kitos pusės apžiūrėti jų aš negaliu, nes jos tiktais į vieną pusę. Sugrįžt per jas nebeįmanoma. Įeinu...

***
Juodo žmogaus akys atsimerkia, šypsodamasis jis padeda nukirsta pėstininką. Artėja audra. Jis paleidžia laiką ir mąsto apie kitą ėjimą. Šiandien jam sekasi. Turi įdomų žaidėją, naują ir įdomią auką.

***
Odisėjas susidomėjęs stebi žaidimą. Jis irgi norėtų sužaisti, bet žino – jo laikas dar tik išmuš ateityje. Odisėjas pažiūrį į savo draugą – šuniuką Aibo ir nusišypso. Jis dar pasigrums. Bet Odisėjas dar nejaučia, kad smarkiai klysta.

***
Pakyla smėlio audra... nežemiška... klaiki. Iš žemės pradeda lįst juodi drugiai. Jų milijardai... ne... milijardą kartų daugiau. Tenai toli... ateityje, iš jų jau darosi ir toliau formuojasi naktis. Ji tokia pati, kaip juodas žmogus. Audra panaši į kirtimą... mano figūros kirtimą. Jis artėja žvėrišku greičiu. Jis – naktis, o už jo, būriai žalių akių... drugių ir dar kažko. Tas dar kažkas stebi mane ir taikosi į mane... Aš jau už vartų...

***
Juodas žmogus atmerkia akį, nors vis dar yra užsimerkęs. Jis laukia savo ėjimo. Laikas eina jo naudai...

***
Svaiginantis kritimo jausmas, krentu aš pro duris į nežinią... kažkur toliau. Kaip tada, ankščiau, sapnuose. Žemė artėja, apima panika, telieka vienas klausimas. Ar drąsiai kaip didvyriui – veidu į žemę ar, kaip bailiui? Matau aš dangų... Kritimas dingsta... Kojos ramiai pasiekia žemę. Aš tarytum oloje... tamsu ir baisu... o baisiausia tai, kad žinau, jog niekas neuždegs žvakės. Jaučiu kažką, ko ir vaikystėje bijojau, kas lieka, kai nusisuka žvakės liepsna...tai, kas maitinasi mažų vaikų baime. Tas kažkas aiškiai išsidavė, kad stovi už manęs ir tik laukia progos, mane pagauti.

***
Juodas žmogus nusišypso ir atsimerkia. Odisėjas tyli. Aibo tyli. Juodas žmogus tyli.

***
Naktis. Man šalta oloje. Nieko aš nematau ir nieko negirdžiu. Tiktais garsus... tiktais urzgimą, bet jie manyje. Aš girdžiu siela, o ne ausimis. O gal aš tik noriu juos girdėti? Nuovargis labai stiprus. Tamsa. Tiktais aplink ar galvoje?

***
Juodas žmogus laukia ir atsimerkia, kad stebėtų žaidimą. Jis gali laukti amžinai.

***
Sapnai turi vieną privalumą. Sapnuose sapnai ateina daug greičiau ir tu nežinai ar dar sapnuoji, ar dar miegi. Aš pasiklystų ir nebegaliu išeiti... Krentu į sielos duobę, į vaikystę, tikiuosi jos dar nepamiršau. Mano svajonės ir norai niekur nedingo... Nedingo ir vaizduotė leidusi tada man žaisti, tik man vienam matome pasaulyje. Dingo noras įsivaizduoti, dingo įkvėpimas iš nieko padaryti pasakiškus rūmus. Dingo vaikystė. Dabar aš vėl čia...Vaikystėje... Mano vaikystė... Ji atgyja po šitiek metų... Aš jaučiuosi toks senas... Vaikystė. Medžiai į kuriuos norėjau įlipti, medžiai į kuriuos aš įlipau. Ir jausmas, kad čia jau buvau. Namai aukštesni už saulę. Bent jau man taip atrodė. Grįžimas į namus... Odisėjas grįžta. Grįžimas į pradžios pradžią... į pačią pradžią. Aplinkos blogybės neateina pačios... jas sukuria žmogus. Todėl aš jo ir vaikystėje... ir dabar bijau. Blogybių ar jas darančio žmogaus? Atsimerkiu. Kažkur einu su senais draugais, tik pora be prisimenu... Štai šis mano geriausias draugas, tas tik šiaip sau. To, atsimenu... nekęsdavau, kodėl jis eina kartu? Aš juos kažkur veduosi ir bijau to ėjimo, kaip ugnies. Nustembu... atsisukęs mačiau merginą raudonais plaukais. Kodėl jie raudoni, kaip ugnis. Žinau, ne į ugnį einu. Kylimas ir šviesa. Vėl rytas.

***
Juodas žmogus nusišypso. Jam viskas galima, nes jo akys atsimerkia. O, kai atsimerkia jo akys, kito žmogaus akys sudega ir ten belieka pelenai.

***
Štai dar viena diena beprotystės laukuose. Atsikeliu ir apsidairau... viskas po audros pasikeitė, nebeliko ir olos kurioje nakvojau, stebuklingai dingo ji. Vis dar nesuprantu kas pasikeitė, kol man neatsimerkia akys ir kol nepamatau... Viskas jau kitaip, kaip ir tada, kai dar galvojau, kad gyvenimas yra gražus... Nėra jisai gražus, neturi jis spalvos ar kvapo, nei minčių. Apgaulė didelė aplink. Nėra tiesos. Kaip gali kažin kas būti gražus ir dar nematomas, bei nesuprantamas? Gyvenimas tik vieną matą turi – kančią. Ir vėl man atsimerkia akys... apsidairau... tiesa viena... tiesos nėra, kaip ir gėlių tikrų aplink. Jas pakeitė pasaulis. Mechaninės jos dabar. Ir prisipildė jau dabar pasaulis, dantračių skambėjimo.

***
Juodas žmogus atsimerkia ir atgniaužia vieną ranką. Ji - metalinė. Dabar vėl jo ėjimas. Rikis pajuda. Jis nusišypso.

***
Tik, tak, tik, tak ir vis garsiau... garsiau. Taip skamba laikas laukuose. Ištirpdė jis laikrodžius visus, teliko pats. Odisėjas pažvelgė į laikrodį, kaip jis gali veikti čia? Aibo krauna savo baterijas. Jis dar nežino, kad yra svarbiausia žaidimo figūra. Laikas aplink mechaninis, todėl taip keistai skamba. Tarsi koksai akumuliatorius jis metus varinėja. Aš jo nematau, bet labai gerai jaučiu. Aš vėl pradedu justi laiką. Kažkas naujo. Nusišypsau laikui, aš tavo vergas... Aš kaip gėlė: nuvystų ir pražystų...

***
Juodas žmogus sugniaužia metalinį kumštį apipaišytą laiku ir perkelia figūrą į mūšio lauką. Ranka ryžtingai nusileidžia ant šachmatų lentos. Jo akys sako, kad jis žino ko nori ir ko siekia.

***
Saulė man virš galvos aukštai... O dievai... kas tai...? Pusiau žmogus, o kita pusė mašina. Jis slenka palengva į mano pusę... į MANO. Sukausto baimė, pažadai neįštęsėti, bet žadėti. Nematau veido, bet žinau... jam atsimerkia akys.

***
Aš visąlaik žinojau, kad tas veidas mano. Nebuvo nei menkiausios abejonės..., kad ne mano šypsena niūri tenai... O aš tikėjausi...

***
Tada žvelgiau aš į savo veidą, kuris atsispindėjo veidrodyje... Aš buvau atsimerkęs... Mačiau aš dangų... namus... pasaulį. Girdėjau aš garsus...  Kažkas man šaukė, kad liaučiausi, bet ką daryti?... Nebežinau... Vaikystė baigėsi labai seniai. Ir tik žvelgiau į veidrodį, į veidrodį kuris suskilo pelenais.
***
Aš ir dabar į veidrodį žvelgiu. O tas žmogus tai aš. Net nepamačiau, kaip pasikeičiau. Dabar jau aišku, kas skleidžia tuos garsus šlykščius. Aš atsimerkiu, nušvinta elektrinės akys. O kažkur nusišypso juodas žmogus.

***
Aš tarsi narve... proto narve, viskas aplink atidaryta, bet negaliu išeiti, kaip tas vergas Odisėjas, savo pono Juodo žmogaus valdose. Ar jis turėjo elektronines akis? Ar jis galėjo sapnuoti elektronines avis? Bet šie laukai man primena narvą, kuriame...

***
Juodas žmogus atsimerkia ir pasiruošia klausytis muzikos. Jis patenkintas savo ėjimu. O, kad žinotumėte, kaip jis mėgsta simfoninę muziką. Galėtų jos klausytis valandų valandas.

***
Tą narvą, kuriame skendau... Buvau jau paauglys ir siekiau tik garbės. Ir pasidarė man baisu, nes prisiminiau, kad į upę ėjau su draugais ir raudonplaukia mergina. Baisu man buvo ir tada, kai panirau..., baisu, kad nesugrįšiu, baisu, kad neišvysiu to, dėl ko skendau. Raudoni plaukai dar degė akyse, bet artėjo gelmė. Buvau beveik pamiršęs dienos šviesą... man merkės akys... O šlapi ir sunkūs drabužiai traukė žemyn, tiksliau gilyn.

***
Juodas žmogus supyksta, jo akys atsimerkia. Jis prarado figūrą. Žirgas pasileidžia į priekį.

***
Naktis vėl kyla, bet šįsyk ji krinta iš dangaus, kaip pelenai, kurie uždengė manąją Pompėją. Pelenai užtvindo palengva pasaulį ir paverčia jį košmaru. Visai, kaip Dyptaune, tik čia giluma tikra, ir aš nebegalėsiu iššokt iš jos... Tamsa man primena tarytum žirgą, tik jis milžiniškas ir suformuotas iš tamsybės debesų.

***
Atsimerkia juodo žmogaus, žalios akys. Dabar jis keršis. Pasirodo balti dantys. Juodo žmogaus rankos akimirksniu apauga plaukais. Jis tampa vilkolakiu, o šiandien pilnatis.

***
Aš staugdamas lekiu, mano balsas jau irgi metalinis. O tu Odisėjau, šalia stovėdamas stebi mane nors akys tavo ir užmerktos. O paskui mane sklendžia šimtai žalių akių. Ir jos traukia šviesą į save, kaip žvaigždės užgesusios. Ir viskas vis greičiau... Ar aš suspėsiu?...

***
Pienės traškėdamos suskyla ir subyra. Nakties nagai tolokai, bet akys jau prie pat... Paslystų... Koja sulūžta... laidai perkaista... aš krentu žemyn... kažin ką vapaliodamas, o Odisėjas kaunas su sapnais savais. Jis nepajėgia atsimerkti. Bet žemė priešais mane prasiveria tarytum karstas, kuriam palaidojau vaikystę ir dar kažką daugiau. Greičiausiai šviesą, kurią mylėjau...

***
Juodas žmogus nurimsta, išsižioja ir pradeda staugti. Išmušė jo valanda, jo atpildo sekundė.

***
Tarytum tūkstančiai vilkų aplink. Ir jie pjauna vienas kitą, pjaunas dėl galimybės mane pribaigt...Tarp jų pačiame viduryje... yra kažkas didesnio ir baisesnio. TAMSA. Kaip vakar... aš vėl regiu kažką, kas buvo, o gal tik bus... Tamsa iš didžiosios raidės. Nes ji gyvena ir laukia manęs.

***
Ir vėl regiu... Rankos pamėlę... grimztu žemyn aš vis greičiau... Arčiau pasaulio centro, arčiau dievų... Nuo panikos burna prasiveria ir paskutinis oro gurkšnis, toks gaivus... išnyksta. Pakyla ir nulekia kažkur, viršum manęs. Bet tai nėra baisu... Baisiausiai – tai, kad noriu aš išlipti, bet negaliu..., nes man neleidžia sąmonė. Patinka jai plaukai, tamsiai raudoni. Ir aš jau skęstų. Matau, kaip dingsta, temsta vaizdas akyse, juntu ir tai, jog mane apleidžia protas. Atsileidžia rankos... įsikibusios į grotas... ir plaučiai prisipildo purvino vandens. Sustoja laikas ir lieka ta sekundė, per kurią aš, gyvenimo išpažintį privalau atlikti. Ji man gali būti amžina... Viskas išnyksta, vaizdas dingsta. Tik ekrane – nauja žinutė. Odisėjas susimąsto ir atsisėda. Juodas žmogus šalia šachmatų lentos pastato dar vieną figūrą. Jis laimi.

***
Iš pradžių nebuvo nieko, tik suvokimas, kad esu. Vėliau atėjo ir šviesa... Pasaulis prisipildė šilumos. O dar vėliau atėjo suvokimas, kad esu. Ir kad nebegaliu aš nieko jau pakeisti.

***
Mano akys pačios sukosi į saulę. Nors kokia saulė gali būti po žeme? Šviesa pakyla, žemė prasiveria, pasitraukia... išnyksta prieš akis, kurios dar tik merkias. Vėl rytas...
Akys atsimerkia pačios, beveik be mano pastangų, jos tarytum gėlės, besistiebiančios į šviesą, į norą, į troškimą būt Dievu... Aš atsistoju ir pažvelgiu į saulę ir tik po to į žemę.

***
Juodas žmogus nerimauja. Juodas žmogus imasi klastos.

***
Aplinkui tūkstančiai, milijonai, milijardai žmonių. Visi tokie kaip aš, visi pilki. Ir kas svarbiausia... visi žiūri į mane. Visų veidai uždangstyti juodais gobtuvais, kūnai uždengti ilgomis mantijomis. Matosi tik akys ir jos visos... atsimerkia... Pradeda stebėt mane. Nugara nubėga šiurpuliai. Jie stebi... Juodas žmogus stebi. Žmonės aplink stebi jaunuolį ant žemės. Ar žinai tą jausmą, kai kažkas tave stebi ir tu nori atsisukti, bet suspėji pamatyti tik nulekianti šešėlį, saulės ir spalvų žaismą, bet ne padarą, kuris stebėjo, norėjo sugauti tave. Kai tu negali jo išgirsti, užuosti ir svarbiausia sustabdyti. Jausmas kartojasi. Ir tas jausmas vėl atsiranda, kai nusisuki. Bet ką daryti, kai negali atsisukti ar nusisukti, pabandyti pagauti, užuosti tą šešėlį? Kai aplink tave milijonai akių, milijonai žvilgsnių ir tie žvilgsniai tarytum degina, tirpdo, naikina...

***
Atsimenu, tada po beprotiškų maudynių mane nuvežė į ligoninę. Aš buvau sužavėtas aplinkinių dėmesio, sužavėtas, kad gyvenau labai aukštai, arčiau saulės, arčiau dangaus. Aš mačiau lėktuvus už langų, jie drebino veidrodinius stiklus, kai praskrisdavo ir tik vėliau atlėkdavo jų garsas ir man likdavo susižavėjimas. O palata buvo visiškai balta. Kai gulėdavau naktį, galėdavau nebematyti sienų, jų kampų, atrodydavo, kad esu visatos centre. Kad aš esu visko centras. Koks aš tada buvau kvailas, kaip nesupratau, kad man reikėjo tik savęs suvokimo, noro suprasti savo veiksmus ir jų priežastis. Aš tada per daug pasitikėdavau žmonėmis. Nemačiau lietaus, kuris buvo visai arti, už lango... Aš visada mačiau tik dangų.

***
Juodas žmogus irgi mato dangų. Jis džiaugiasi aukos mintimis, jis jas traukia į save. Jis maitinasi atsiminimais, norais, spalvomis, kvapais, kurie sklinda iš jo aukos.

***
Žmonės prasiskiria prieš mane, kai aš einu į priekį ir uždengia, ką tik pramintą mano taką. Kūnu tvilkčioja nemalonumas, jausmas, kad kažkas atsitiks, jausmu, kad tada nieko negalėsiu padaryti, pabėgti, nes aš apsuptas. Ir tik staiga kūną persmelkia prisiminimas. Jis atlėkė kartu su skausmo jausmu. Aš suklumpu ant kelių... Susiimu už galvos. Prisimenu..., ir kažkur, visai netoli pasigirsta moters juokas... Atėjęs prisiminimas buvo apie šį juoką, bet aš dar neatsimenu nieko konkretaus. Ir pamatau, kažką raudono, sušmėžuojant tarp pilkų žmonių. Kažką neįprasto, kažką ko nesitikėjau čia niekada sutikti. Aš pasileidžiu bėgti. Pilki žmonės lydi akimis. Jie vis greičiau ir greičiau pasitraukia man iš kelio. Odisėjas juokiasi. Aš lekiu paskui juoką. Spalva vis dažniau sušmėžuoja priekyje. Dabar jau galiu įžiūrėti kažkokius kontūrus, jausti kažkokį kvapą... Pilki žmonės pradeda retėti, keičiasi aplinka. Ir staiga pamatau juoko šaltinį, raudoną tašką, jis nebebėga, stovi vietoje, tenai priekyje. Aš išskečiu rankas, siekiu ją pagauti, apkabinti, bet ji išnyksta, ištirpsta kaip dūmas. O man atsimerkia akys ir sustingstu, ir pajuntu, kaip nuo širdies dingsta stebėjimo jausmas. Atsisuku, pilkų žmonių nebėra... Vėl likau vienas. Paeinu iki tos vietos, kur stovėjo mergina raudonais plaukais ir raudona suknele. Pasirodo ten plyšys žemėje, gilus, greičiausiai tarpeklis. Nespėju pažvelgti, kai kažkas mane užkalbina. Atsisuku – į mane žvelgia šuniukas Aibo. Jis kreipiasi į mane:
- Odisėjau, mes vėluojame, - ir nustemba.
- Tu ne Odisėjas?
Ir dar karta pažvelgęs į mane šoka į tarpeklį. Pagalvoju, kas tas Odisėjas. Ir galvoje greitai susiriša man du dalykai: Odisėjas ir mergina raudonais plaukais, kurią vijausi. Ir pajuntu, kaip pasaulis ima keistis, sudreba žemė. Horizonte pasirodo saulės lūžiai. Toliuose kyla gaisrai, pradeda plekšėti pienių laukai. Pasaulis pradeda griūti, artėja lemiamas šachmatų partijos etapas. Laikas kovoja prieš mane, aš atsispyriu ir užsimerkęs šoku žemyn, į pačią tarpeklio tamsą, į tą paslaptingą nežinią, kuri laukia manęs apačioje. Svaiginantis lėkimas man primena kažką, ką jau esu pamiršęs ar netekęs. Jau pradedu įžiūrėti tarpeklio dugną, bet staiga... Staiga pradedu dvejintis, skilti pusiau. Matau, kaip kūnas atsiskiria nuo manęs ir nulekia vis didindamas greitį žemyn, į tamsą. O aš atvirkščiai, po truputi imu stoti... Imu leistis palengva, tarytum pienės žiedas. Kol galiausiai pasiekiu dugną. O ten pamatau, kad šuniukas Aibo ir Odisėjas, raudona suknia prie kažko stovi, stovi ten ir mano kūnas. Akys užsimerkia, lėkimas, ir akys atsimerkia, tik jau aš savam kūne. Dairausi. Matau prieš mane guli kažkoks jaunas vaikinas ir žvelgia aukštyn. Pasižiūriu aukštyn ir aš..., bet ten pamatau tik griūvančio pasaulio likučius. Išgirstu, kad Odisėjas verkia, o šuniukas jį guodžia. Stebiu merginą. Pajuntu kvapą, kraujo kvapą... pamatau, kad vaikinas tyso kraujo klane...

***
Juodas žmogus atsimerkia ir pradeda garsiai juoktis, laikui bėgant juokas virsta kvatojimu, o kvatojimas...

***
Griaustinis išgąsdina mane, ima smarkia lyti ir regos laukas pasidaro nedaugiau dvidešimt metrų. Po truputi tarpeklio dugnas pavirsta moliu, vėliau maklyne ir ima užsipildyti vandeniu. Pajuntu, kad man jau beveik apsemtos kojos. Dar spėju išvysti Odisėjo suknią, kuri suplazdena man prieš akis ir dingsta. Lieku vienas vandenyje iki kaklo. O iš dangaus krenta vis daugiau ir daugiau lašų. Jie lenda į ausis, nosį, burną, ketina mane paskandinti, sunaikinti. Trumpą sekundę atsiduriu visiškai po vandeniu, po to vėl iškylau. Danguje blykčiojo žaibai, per griaustinio dundesį pasidarė nieko nebeįmanoma išgirsti. Iš atminties išlėkė tik vienas žodis: Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu... Ir jis labai skaudino mane, vertė atsipalaiduoti, nebesipriešinti..., tiesiog nuskęsti... Bet buvo ir vidinė mano kažkuri dalis, kuri liepė nepasiduoti, priešintis, bet kodėl?, nenorėjo dar pasakyti, užsiminė tik tai, kad beliko mano ėjimas, kraupiame gyvenimo žaidime ir nuo manęs dar gali kažkas priklausyti, kad dar nevėlu susiimti ir kovoti. Taip kažkas iš mano vidaus pranešė, kad turiu nepasiduoti...

***
Žmogus juodais drabužiais užsiuto. Jis prarado savo rikį, o pergalė atrodė taip arti. Bet jis neprarado vilties. Jis ir yra viltis. Tik jis nuspręs žaidimo pabaigą. Juodas žmogus pakėlė bokštą, jis pats tapo bokštų ir pradėjo ilgai lauktą savo ėjimą. Laikas žengti į pergalę ir jo veidas bylojo, kad jis ją tikrai pasieks, bet kokiomis priemonėmis. Mirtinoje dvikovoje galima nebesilaikyti taisyklių ir jis jas sulaužys į šachmatų lentą įžengdamas pats. Žaidimas nesibaigė, spektaklis turi tęstis. Juodieji vėl pradeda...

***
Vėl išnyru į paviršių, tik šįkart nebenoriu pasiduoti. Pagaliau, nors kartą gyvenime, nusprendžiau pasitikėti nebe kitais, o savimi. Ir žinojau, kad šįsyk neapsiriksiu. Galingais mostais pradėjau irtis aukštyn, lig sienos arba tarpeklio paviršiaus, neaišku iki kokio lygio pakilo jau vanduo. Kol galiausiai atsirėmiau į šaltą sieną. Prisilaikydamas viena ranka, vis kilau į žemės paviršių, į paviršių, kuris prieš keliolika minučių (jei laikas eina taip, kaip įsivaizduoju ir jaučiu) buvo pradėjęs griūti. Pagaliau galiu ištiesti ranką ir pamatau, kad pasiekiau paviršių. Lietus po truputi rimo, nustojo kristi stambūs lašai ir greitai beliko tik tylus ir netgi malonus lietaus dūzgesys. Kuris atpalaidavo mane, nuramino, tiesiog sakė, kad aš pasirinkau teisingai, neleisdamas sau nuskęsti. Apsidairiau, pamačiau, kad Odisėjas su šunim irgi iškilo. Po  to apsidairiau ir pažvelgiau į horizontą, ten pamačiau, kaip tolsta žaibai ir jų griaudimas, tarsi sapnas, kurį greitai užmiršiu ir nebeprisiminsiu niekados, nebent, kas yra labai mažai tikėtina, aš jį susapnuosiu dar kartą... Lietus visai liovėsi ir rodėsi, kad greitai vėl iškils saulė, išsisklaidys debesys. Tačiau gražu būna tik pasakose, iš tikro artinosi naktis ir šįkart ji nenorės, kad aš laimėčiau. Galiausiai pažvelgiau tiesiai prieš save ir pamačiau... Pamačiau kojas... Jos priklausė juodam žmogui, jis sulaužė taisykles ir atėjo į žaidimą pats.

***
Juodas žmogus matė, kaip svajingai žvelgia jo auka į horizontą, matė kaip jo žvilgsnis sukosi į jį, matė, kaip pamatė jo batus. O po to pamatė jo veidą. Juodas žmogus pasiruošė spirti, bet tą sekundę auka paniro. Juodas žmogus nustebo, jis nebuvo pasiruošęs tokiems pasikeitimams. Bet tai nėra svarbu, jis žino, kad laimės, kad nugalės, nes dabar jo ėjimas.

***
Aš pamačiau, kaip juodas žmogus pasiruošė spirti ir tą pačią sekundę atsidaviau vidiniam aš. Jis akimirksniu perėmė valdymą ir panėrė. Po to keliais stipriais mostais nuplaukė iki kito kranto ir iššoko iš vandens. Vėl pajutau, kad galiu pats judėti ir supratau, kad vidinė dalis man jau greičiausiai nebepadės. Atsigręžiu, kitam krante stoviu juodas žmogus ir šypsosi. Už jo minia pilkų žmonių, tik šįkart jų dar daugiau. Pažvelgiu į priekį, Odisėjas su Aibo jau lekia nuo kranto. Vėl grąžinu žvilgsnį į juodą žmogų. Ir nejučiomis pradedu eiti po truputi atgal. Vis greičiau ir greičiau. Juodas žmogus lengvai peršoka per vandenį ir švelniai nusileidžia kitame krante. Paskui jį seka pilkieji žmonės. Daugiau nebelaukiu ir pradedu iš visų jėgų bėgti.

***
Juodas žmogus pagalvoja, kad auka bailys ir paliepia pilkiems žmonėms jį pagauti, o pats bėga priekyje. Tuo metu, toli priekyje Odisėjas jaučia, kad jam greitai bus galas, jis niekados nebuvo apsirikęs dėl jausmų, todėl sustoja ir nebesipriešina. Po kelių minučių jį sudraskys į gabalus Baltis. Šuniukas Aibo vis dar bėga, bet ir jis nesitiki toli nubėgti. Juodas žmogus džiaugiasi, artėja žaidimo pabaiga, jis tikrai laimės.

***
Atsisuku atgal, žmonės ištiesia į mane rankas, o jų akys sako, sako, kad pagaus ir kai pagaus, aš būsiu toksai pats kaip ir jie. Sako, kad įsiliesiu į jų gretas, tapsiu masės dalimi, masės, kuri greičiausiai ir yra tas paslaptingas organinis laikas sklandantis ore, kurį visada jaučiau, bet negalėjau skaičiuoti. O lekiantis kūnai pradeda jungtis, lietis į vientisą masę. Iš jų pradeda kurtis naktis. Priekyje masės lekia žmogus juodais drabužiais, jo mantija plaikstosi ir virpa vėjyje, kol galiausiai pabaigia formuoti naktį. O jau po to atsimerkia žalios juodo žmogaus akys ir jis pradeda staugti ant viso pasaulio, staugti taip, kaip staugdavo indėnai puldami ką nors. Ir vėl baisi naktis artėja prie manęs, tik šįkart su vadu. Tą naktį reikėtų Baltim pavadinti. Ar matėte jūs baltą naktį? O priekyje jos - žmogus juodais drabužiais. Tai jis manyje kaukė, vertė daryti kvailus pasirinkimus, tai jis gyvenime man patarinėjo, patarė man ir tada, kai... Atminties duobė, neprisimenu dar to epizodo. Supratau, kad jo vaikystėje bijojau, tai jis atgydavo, kai nusisukdavo žvakės liepsna. Tai jis mane vis gąsdino sapnuos... visur. Tai jis kankino, tai jis mano gyvenimą nulėmė, tai jis, ką mes vadiname svetimais žmonėmis. Supratau, kad reikia man pradėti priešintis, pirmą kartą gyvenime elgtis taip, kaip jausmai man liepia. Bet aš bijau Balties ir tūkstančių žalių akių, kurios gyvenimą palydi, gyvenimą, kuris nori mane praryti. Pamatau, kad stovi Odisėjas, jis dingsta per sekundę, nelieka nieko, tik tuščia vieta. Kodėl gi jis sustojo? Užsigalvojau..., pajuntu, kaip kažkas sutreška man  po kojomis. Kažką sumindžiau. Ir tą pačią sekundę viskas pasikeičia, pasaulis pradeda staigiai stoti... Kažkas pasikeitė...

***
Šuniukas Aibo suprato koks jis svarbus šitam pasaulyje tik tada, kai pajuto, kad ant jo užlipo tas keistas žmogus, išdegintom akim. Tos akys gąsdino jį. Jis jo bijojo. Ir iškart suprato, kad jis jį persekiojo ir pagavo. Bet kas svarbiausia, Aibo suprato, kad jis yra šios keistos planetos ar lauko laikas, o kas gi atsitinka kai laikas miršta? Greičiausiai jis to nebesužinos. Dar spėjo pajusti, kad žmogus irgi apie tai pagalvojo. Tačiau šuniukas Aibo nežinojo, kad jis kartu yra ir vartai tarp visatų, kad jis tiktais dar stabdė žmogaus prisiminimus ir tai leido žmogui priešintis juodam žmogui. Šuniukas Aibo bijojo juodojo žmogaus labiau nei mirties. Mirtis nepagrobia tavo sielos. Ji tik atpalaiduoja ir leidžia iškeliauti per visatų vartus...

***
Juodas žmogus sunerimo, kažkas atsitiko, jis pajuto, kaip pradėjo nykti... Bet pagalvojo, kad spės pagauti žmogų, kuriam norėjo sugadinti gyvenimą visiškai. Ir nesvarbu, kad gali jau nespėti. Bet kokiu atveju, jį ir jo auką sutraiškys miręs laikas. Miręs laikas yra sunkiausias, bet kokioje visatoje. Juodas žmogus ištiesė ranką.

***
Pasaulis vis dar lėtėja, spalvos ima trauktis į raudoną spektrą, aš pasunkėju, daiktai sunkėja. O aš guliu ir žinau, kad niekad nepavyks man jau atsikelti. Tai štai kas buvo šuo, suskambėjo man galvoje. Kodėl laikas buvo organinis? To jau nebesužinosiu. Mano laikas stoja. Balties irgi. Ar suspės ji mane pasiekti? Galvos pasukimas užtruko pora amžių. O viskas ir toliau traukėsi. Po kelių milijonų metų, kurie atslinks dabar labai greitai, viskas išsities iki begalybės. Ir mes tiesiogine prasme būsime sutraiškyti. Juodas žmogus ištiestomis rankomis vis lenkėsi virš manęs. Jis jau arti. Ir tą sekundę laikas išsitempė. Ar suspėjo jis pagaut mane. Man beliko tik sekundė, gyvenimui prisiminti. Dabar jį visą prisiminiau ir atkūriau. Vėl lėkiau atminties koridoriais, vėl atrinkinėjau duris, tik šįkart jau žinojau, kurias man reikia pasirinkti. Galvoje persirinkinėjo atminties kodo kombinacija. Skaičiai keitėsi ir keitėsi, kol galiausiai, mano atmintis atsirakino. Prabėgo man gimtadieniai, linksmos, liūdnos dienos iki tos dienos, kai pasiūlė man mano mergina meilę jai įrodyti. Mes ėjome prie ežero ar upės kažkokios, net nežinojau. Ir liepė lipti man į  narvą, buvo man tada tiktais 16 metų. Po to skendau, labai ilgai, kažkas susiprotėjo ir iškvietė pagalbą. Vėliau gulėjau ligoninėje. Kai ji atėjo su draugais aš jos paklausiau tik kodėl? Ji nusijuokė, paniekino jausmus. Išsijuokė iš manęs. Išėjau į koridorių, o ji paskui mane ir vis juokės iš manęs. Kad aš toks kvailas, kad tikėjau meile. O galiausiai: nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu tavęs. Širdis nebeišlaikė. Ilgokai žvelgiau į stiklą veidrodinį kol pasiryžau įrodyti, kad aš stipresnis. Iššokau aš pro langą. Kritimo jausmas ir stiklai, aplinkui šukės. Iškilo man tik vienas klausimas galvoje: Ar drąsiai ant krūtinės ar kaip bailiui ant nugaros? Aš neįstengiau apsiversti ir... pajutau, kaip smūgis į žemę palietė mane. Iš pradžių lėto skilo kaukolė, po to sutrukinėjo šonkauliai, išsiliejo kraujas į plaučius... po to į visą organizmą. Dalis kraujo ištekėjo pro burną. Jaučiau, kaip stoja mano širdis, plaučiai paskutinį sykį prisipildo oro. Bet mano akys vis dar matė... matė dangų. Jos tik vienos buvo nepažeistos ir žinojau, jos nemirs man niekados. Pajutau, kaip šalia sukrito stiklo šukės. Kai kurios susmigo į kūną. Iš viršaus atsklido merginos klyksmas. Bet mano akys stebėjo dangų. Aš jį buvau pamiršęs. Prisiminiau, kad anksti, kažkada jaunystėje, mokėjau stebėti dangų, kaip dabar aš jį stebiu. Debesis palengva slinko... Bet svarbiausiais jausmas buvo tas, kad jaučiau, kad aš netoks kaip šis pasaulis, kad jam daugiau ir nebepriklausau. Po to mano kūnas pradėjo kilti, vis greičiau ir greičiau. Kol nusileidau į beprotystės laukus... Aš ir dabar gulėdamas, po besilenkiančią Baltį, mačiau dangų... jaučiau jo galią, jo norą man padėti. Tačiau viskas jau nebeturi daugiau reikšmės. Pėstininkas kerta karalių. Šachas ir matas. Juodas žmogus suklumpa. Akys atsimerkia... Aš matau dangų...

EPILOGAS

Akys po truputi atsimerkė ir aš prisiminiau, kad kelionė buvo nuostabi. Lyg negirdėjau aš ūžimo, lyg nejaučiau vibracijos variklio.. Jaučiau, lyg aš gimiau. Ir mane pasitiko motinos šiluma...

***
Komisaras dar kartą pervertė bylą. Nėra jokios abejonės, jis nusižudė. Kad tik mažiau tokių nesveikos psichikos žmonių būtų ant šio pasaulio. Tikriausiai jis niekada nepateks į dangų. Komisaras pažvelgia į laikrodį. Po velniu! Jis jau vėluoja. Po keliolikos minučių jis jau turi rankoje bokalą alaus ir cigarą dantyse. Jis jau pamiršęs šios dienos šiurpų įvykį, kai nesveikas vaikinas iššoko pro langą. Ar gi mažai tokių debilų ant pasaulio...? Ar gi verta juos visus beprisiminti, kad ir kaip jie benorėtų pamatyti dangų... Kaltė nuplauna ne krauju, o alumi...