Pasivaikščiojimas pajūriu

  Vidurdienis. Buvo nepakeliamai karšta. Nors kūnas tirpo lyg deganti žvakė, negalėjau atsispirti pasivaikščiojimui smėlėta jūros pakrante. Tylus ošimas migdė lyg lopšinė, o ilgi bangų liežuviai švelniai glostė basas kojas. Aplink buvo tikra knibždėlynė : žmonės zujo tai į vieną, tai į kitą pusę. Vieni maudėsi, kiti gulėjo ant karšto smėlio lyg kepamos dešrelės, o dar kiti žaidė tinklinį. Staiga, išvydau būrelį žmonių. Jie keistai tupėjo ir buvo panašūs į mažus vaikus, beieškančius gražių kriauklyčių. Priėjau prie jų arčiau ir pamačiau, kad jie rankioja mažus gintaro gabaliukus. Net nepajutau kaip pritūpiau ir pati pradėjau juos rinkti. Jie buvo tokie maži ir prilipę prie smulkių kriauklių nuolaužų, jog jaučiausi lyg pelenė, berenkanti žirnius iš pelenų. Netikėtai pamačiau didelio graikiško riešuto dydžio gintaro gabalą. Jo grožis buvo nepaprastas: gelsvi ir rusvi atspalviai liejosi vienas ant kito, o briaunų atspindimi saulės spinduliai priminė brangakmenių žaižaravimą. Širdyje jaučiau neapsakomą džiaugsmą, bet vos tik pasilenkiau prie šio mažo gamtos stebuklo, prie manęs pribėgo maža mergytė. Ji pažvelgė į mane savo ryškiai mėlynomis akimis, šyptelėjo ir nedrąsiai ištiesusi rankytę, paėmė gintaro gabalėlį. Akimirką jaučiau pyktį, bet pagalvojusi, jog ji – tik mažas vaikutis, tyrinėjantis pasaulio paslaptis, nusišypsojau ir šlapiu pakrantės smėliu nukulniavau tolyn.
  Prieš mano akis iškilo kerinčiai įspūdingos mažos ir didelės gintarinės piramidės. Aplink jas būriavosi daugybė žmonių. Jie žavėjosi jų forma ir ant sienų atsispindinčiomis jūros bangomis. Užsižiopsojusi į dar vieną pasaulio stebuklą, net nepastebėjau kaip ant kažko atsisėdau ir tik po kelių minučių, atgavusi amą, atsistojau ir pažvelgiau žemyn. Iš nuostabos net aiktelėjau : jūros žolių ir kriauklių patale tingiai gulėjo ir su saulės spinduliais žaidė skaidrus krištolinis kubas. Jo viduje buvo sustingę mėlyni ir gelsvi gėlių žiedlapiai, o pačiame centre degė dvi mažytės žvakutės. Staiga, tolumoje, pamačiau ateinantį savo brolį. Griebusi kubą ir prie jo pribėgusi, pridususiu balsu sušukau :
- Labas! Pažvelk, kokį grožį radau!
  Kai jis paėmė kubą iš mano rankų, jame atsirado dar dvi žvakutės, tik didesnės ir jų liepsnelės labiau plevėsavo. Trumpai pasikalbėjome ir išsiskyrėme. Netrukus pamačiau daugybę kioskų. Iš vieno kiosko išbėgo pardavėja ir pradėjo isteriškai šaukti, nes buvo siaubingai nepatenkinta, kad žmonės kelia pernelyg didelį triukšmą. Ironiškai šyptelėjau ir pagalvojau : rado ant ko gerklę laidyti. Vietoj to, kad plūstų savo kolegę, kuri įsitaisiusi ant mažos kėdutės, su dideliu pasigardžiavimu valgo bandelę, pirkėjus baido. Praėjus kioskus, įspūdžių taurė persipildė : prieš mane puikavosi šimtai krištolinių kubų, kurie buvo dešimtis kartų didesni už ką tik rastajį. Saulės spinduliai žaismingai šokinėjo tarp jų sienų ir išdykėliškai blykčiodami akino. Kubuose buvo sustingę ne tik gėlių žiedlapiai, bet ir mažos smaragdinės žuvytės, kurių mažos akytės spinduliavo vaivorykštės spalvom lyg tikri deimantai.
  Staiga kubai pradėjo tirpti. Skaidrus vanduo apsėmė kojas ir atšliaužusi milžiniška jūros banga šliūkštelėjo į veidą. Kai atmerkiau akis, nustebau tikriausiai jau paskutinį sykį, nes gulėjau ant didelio šlapio rankšluosčio, o aplink nesimatė nei kubų, nei piramidžių -  tik keli žmonės, šokinėjantys per bangas. Saulė jau nusileido, o jūra buvo patvinusi ir vanduo beveik siekė pečius. Galvoje sukosi vienas vienintelis klausimas : ar ištiesų tai tebuvo tik pasakiškas sapnas?
  Susirinkusi vėjo išmėtytus daiktus, visa šlapia ir sušalusi pasukau namų link. Nebesinorėjo nei gintaro, nei krištolo, o tik garuojančios vonios ir puodelio karštos aviečių arbatos. Ak, kaip man patinka avietės. Jų raudonumas sodrus sodrus, lyg iš žaizdos bėgantis kraujas ir saldžios lyg ką tik suneštas bičių medus. Užsisvajojusi, staiga į kažką atsitrenkiau. Kilstelėjusi galvą, pamačiau aukštą, šviesiaplaukį, ryškiai mėlynų akių jaunuolį. Šypsodamasis jis manęs paklausė, ar man viskas gerai. Sutrikusi ir pasimetusi nedrąsiai linktelėjau galvą ir jau norėjau jį pralenkti, bet netikėtai kojos susvyravo lyg būčiau ėjusi ne žeme, o aukštai iškeltu lynu, jūra ir dangus susiliejo į vieną darinį, lyg dailininkas būtų užpylęs ant paveikslo skiediklio ir po akimirkos nieko nebemačiau, negirdėjau ir nebejaučiau. Kai atsigavau ir atmerkiau akis, buvau to pačio jaunuolio glėbyje. Jis tvirtai laikė mano suglebusį kūną ir vilgė išdžiūvusias lūpas gaiviu ir šaltu vandeniu. Jaučiausi lyg pasakoj. Jis paklausė kur aš gyvenu ir pasisiūlė palydėti mane iki namų. Mes ėjom ilgai ilgai ir sužinojom daugybę dalykų apie vienas kitą, o kai galų gale pasiekėm mano durų slenkstį, aplink jau buvo tamsu, danguje švietė baltas mėnulis ir mirgėjo galybė žvaigždžių. Mes dar kurį laiką stovėjom blankioj mėnesienoj, stebėjom krentančias žvaigždes ir kiekvienas tyliai galvojom savo norus. Žvelgdama į dangų, troškau tik vieno : kad šis atsitiktinai sutiktas jaunuolis mane karštai pamiltų ir padėtų nueiti kupiną posūkių ir kliūčių gyvenimo kelią. Niekada nepamiršiu dienos, atnešusios du nepakartojamus stebuklus – paslaptingą sapną ir stebuklingą meilę iš pirmo žvilgsnio.