existieren

kol už siūlų tampomas keliauja marionetinis
transportas tyliai išaušta manęs nėra kažkas
nuolat būna vietoj manęs elektros traukiami
žmonės galbūt norėtų būti kartais papurtomi
kad visai pamirštų alsuojančias į jų nugaras
būtybes

galbūt manęs niekad nė nebuvo dabar jau niekas
nebepasakys ištiktasis gyvenimo visada lįs į save
gūšis į savo namą ant kupros ar į kuprą savo
name dažniausiai užrakindamas duris paslėpęs
raktą žemėje po stiklu

nėra kaip niekad nenukrito medžio lapas nebuvo
kaip nebuvo negimusių kartų kaip nebuvo išskridusių
paukščių niekada nesugrįši neišėjęs bet yra išimtis
kartais tiesiog lengva jaustis tempiamam jei ne
per akmenis veidu

manęs nebus kaip nebus neišvažinėtų kelių
autostradomis per gyvenimą tempiamas maišas
kaskart įsidedi dar po akmenį nežvelgdamas
į blizgantį paviršių nesirinkdamas nei dydžio
nei spalvos jie patys tave pasirenka nebus nes jei
būčiau turėčiau kažką palikti