Ir bus gerai. Ir blogai bus.

Skubu neramu, jau tuoj pavasaris… Tuoj rankogaliai nustos būti prisigėrę cigarečių dūmų. Tuoj pečius užges, nebešildys, užmigs laukt kitos žiemos. Ar taip? Tuoj reikės mylėti ir būti mylimam. Labai labai. Ar kaip ten bebūtų. Ir vėl ir vėl nesiliausiu galvot apie Tave. Sakai banalu? Taip. Labai. Bet ką jau padarysi- Tu irgi turbūt kartais banalus. Kaip ten bebūtų.... Viskas taip susuks galvą.... Kaip jau buvo susukę. Aš galvosiu, kad taip tik man. Tu galvosi, kad taip tik Tau. Nors, gali būti, kad aš galvosiu teisingai. Tau mergaitės tokios vat lyg ir nereikia... O aš, rodos , įmanyčiau atnešti Tau taip nereikalingas oranžines miesto šviesas sudėjus į dėžutę. Nebūtinai. Bet ką galėčiau.
Žinai, ką galvosiu, kai tavęs nematysiu? Kad aukštai aukštai liepos viršūnėje varvi kartu su medumi. Ten toli toli, kur ir  miškai, ir liepos. Kur gal viskas kiek tikriau nei šiaip. Rodos praėjusią vasarą taip varvėjai. Turbūt laimingas ir koks nors dar. O paskui kas? O paskui žiemą buvo liūdna. Nors Tau turbūt nebuvo. Tik gal minutėlę pagalvojai sau apie mane ir pamiršai visiškai. Dar truputį priminiau pati. Gal šiek tiek. Tokios vat Tau mergaitės ėmė ir nereikėjo. Ir tebūnie. Juk niekam nerūpi kitų susižavėjimas jais, kai šie turi savo, arba šiaip... Man irgi nerūpi. Kai tūkstančiai kitų sako kažką labai gražaus taip dažnai dažnai nerūpi... Viskas sukasi ratu. Dabar Tau nereikėjo tokios vat mergaitės....
Ir lis, daug daug sykių lis. Tau tai lyg ir patinka. Ir visas pasaulis gers arbatą. Nes lis.
Ir bus gerai. Ir blogai bus.
Ir mokysiesi iš perskaitytų knygų, o kiti mokysis iš Tavęs.
Ir pagalvosi, ar čia Tau parašiau. Būk tikras- Tau.
Ir pagalvosi kas aš. Ir gerai. Taip ir dar linksmiau.
Juk toks jau tas pavasaris. Mylėti reikia, o kaip? Jei neišeina kitaip- tik taip.
Ne, visai visai neliūdna, tik nesimiega. O kai nesimiega- tik skaityti arba rašyti? Juk taip ir taip toliau.