laikraštiniuose dienoraščiuose palaidoti tavo kaulai
kasdienybės realijos sukirmijusiuose rąstuose
skaičiuoja dienas ligi pasaulio pabaigos ar gimtadienio
ne itin daug ir beliko e (i) sminėmis plytomis bandai
užstoti sau kelią pirmyn na ir lik kitas lengvai
peržengs tavo sudėtas plaštakas
nėra apie tave turbūt niekada nebuvo ir nebus
galbūt kartkartėmis rasi ženklų tik šiek tiek užsimenančių apie tavo sunkų kasdienį alsavimą buką grabinėjimąsi
tamsoje ir amoralų bijojimą šviesos taip
žinomos ir įprastos eilinį saulėtą rytą – viskas
aišku kaip dieną
palikai savo minties kevalus ir neatsigręždamas
šlitinėjai aplink languotus tvarinius godžiai žvelgdamas
jiems į akis – paguodos esi tik būties apvaisintas
padaras o gal atvirkščiai ir šiandien ne skruostu
o į vidų rieda ašara plėšdama tavo stemplę
nagi rėk ko toks sustingęs tavo veidas turbūt
buvo pasilytėta grynai techniniais sumetimais
skaitanti iš lūpų lūpinės armonikėlės garsus
tau patarė nebėgti nuo tylos traškesio
galvos srityje niekada negali žinoti kada prisireiks
psichinės ligos rytais nešiojami arbatos puodeliai
skardena citrininį kvapą – visada malonu kai
tave aplanko