Po vieną. Vis jai.

Sauso smėlio gūsiu bulvės keras sulipo.
Ji paprašė iškelti, parodyt šaknis.
Smiltys man smigo į kaklą -
Nerodysiu to, ko pati neturi.

Atėmusi spalvą slepia tavo namus, -
Aš vėl lieku dviese.

Mylėjau aš kerą, suskilusią žievę ir uogas be skonio.
Mylėjau batus, kur pas ją aš ėjau,
Mylėjau duris, kad skyrė jos mus,
Mylėjau laiptus, ant kurių aš klupau.
Mylėjau save, kad dėl jos gyvenau.

Lėtai tryniau veidą, ir smiltys iš lėto byrėjo,
Siūleliais po vieną, visas jas ganiau.
Šiurščios gijos man pjovė rankas,
Vyšninio kraujo lava išpaišysiu ribas.

Nevalgyk manęs, mano broli,
Rytoj aš statysiu save -