1/4 rojaus

Jį stebėjau iš aukštai.
Iš antro aukšto terasos.
Jis pasirodė netikėtai. Mačiau kaip sunkiai kovojo su modernia besisukančių durų technologija. Galų gale jam pavyko. Įriedėjęs vidun, pasuko vežimėlį į foje kamputį ir baikščiai dairėsi aplinkui. Mažas žmogutis. Skverbiausi į jo akis lyg išprotėjusi, tuo pačiu melsdama visų šventųjų abėcėline tvarka nesutikti jo žvilgsnio. Tačiau aš jo nedominau. Kartais jis bandydavo šypsotis. Vos pro šalį eidavo kailiniai, įsikabinę į parankę frakui ar pažįstama televizinė galva. Tiesa, šypsotis jam sekėsi sunkiai. Tai greičiau buvo grimasa, iškreiptas klouno veidas. Žinojau jog jis nebuvo kviestinių svečių sąraše. Visada buvau bailė. Bijojau atimti tą trupinėlį jo įsivaizduojamo rojaus gyvenimo. Žmogus virpėjo tarsi bijodamas būti užkluptas troleibuse be bilieto. Bet kontrolieriai jo bijojo labiau. Jaučiau, kaip svetimos sąžinės priekaištai apsemia man kelius ir ima kilti aukštyn. Trūko deguonies.
Krūptelėjau.
- Panele, mes pasiklydome.
- Ne, ne, jūs nepasiklydote. Štai ten, į kairę, į konferencijų salę, ponai.
Dar nespėjusi lyg gyvatė išsinerti iš dirbtinės laimės aureolės, grįžtelėjau atgal. Kai atsisukau, jo nebebuvo. Tik besisukančios laikrodžio kryptimi durys. Tik tak. Gyvenimas tęsiasi, ponai! Gal kavos? Ne? Vyno?..