Ji ėjo šalia

Ji ėjo šalia, o viršuje karksėjo varnos. Buvo ką tik paliję. Stambūs lašai riedėjo nuo lapų ir negražiai tiško ant mūsų galvų. tai buvo vakarykštė diena. Šiandien ji sėdėjo šalia manęs, galvą parėmusi į petį, šaltai žiūrėdama į dangų.Šaltis lindo į mūsų kūnus ir mes drebėjome. Aš buvau ne čia. Manęs nebuvo.
Ryte aš supratau, kad iš tikrųjų nieko nemyliu.
Iš tikrųju aš nieko negirdžiu. Aš pernelyg garsiai klausiausi gyvenimo, ir dabar apkurtau.
Mano nebylės ausys.
Laidžiau į orą keistus žodžius, mintys buvo pilnos to, kas užpildo kraujagysles šalčiu ir kliedinčiojo drebuliu.
Krito lapai. Po vieną. Aš stovėjau kryžkelėje, pažymėtoje ženklu aklavietė.
Aš žinojau, kad galiu įskaudinti. Įskaudinti tyla. Tuo, ko nesakiau ir tuo kas būtų pavertę mane apgaviku.
Mano kakta pasidengė lipniu, plono prakaito sluoksniu, mano pirštai kvepėjo neatrastų žiedų kvapu. Skaudėjo akis.
Tavęs čia nebuvo. Tavęs nebuvo mano mintyse.
Tu - kažkur ten, kur saulė teka anksčiausiai, o leidžiasi vėliausiai. Tu buvai ten, kur negalėjau tavęs paliesti.
Aš tapau žaidėju. Žaidėju be ateities. Tašku, kuris niekada nepasijungia į tiesę, mrtimi,kuri niekada neateina.
Aš praradau realybę. Aš kūriau realybę. Mano mintys, paveiktos puodeliu kavos krėsdavo šunybes, geismai kankindavo kūną , o norai... Norų nebuvo.
Mane viskas varė į neviltį. Jos buvimas, tavęs nebuvimas, minčių svoris, šlykštus triukšmas, lipni kakta, žvyro pribertos akys, skaudantis pilvas, ateitis.
Aš trumpam sustosiu. Paskui pasivysiu... nepasigesk.
Nes be tavęs aš niekas.
Tikiuosi Tu esi. Jei ne - mano gyvenimas... nesvarbu...
Gėlių darželyje bujoja piktžolės ir skraido balti drugeliai.
Rytoj bus rytoj, tada ir aiškinsimės.