Monai

Prie lango akys įsitaisė-
Stikleliai ašarom rasos.
Kvėpavimą į dūmus maišė,
O aš kampe prie šilumos
Dosniai dalinamos prigludus-
Nosytę įrėmiau žvilgsniu,
O šaltas žiemoje sustiręs stiklas
Net kosės skylėmis duobių.

Kur ledo sodas iškapstytas-
Pribėriau, užkasiau minčių,
Ten ragana išbarsčius pėdas,
Našlaitė verkia prie kapų.

Ten karalienė ir karalius
Paveiksle stovi vidury miškų,
Išblukę didmiesčių vadeivos
Sodybą laiko ant delnų.

Karūnos auksu žiba lietos,
Jas saugo patepti Dievų
Nužengę angelu ant žemės-
Pasaulio kančią neša ant sparnų.

Pabėriau trupinius lesyklon-
Zylutė kosti: kaip baisu!
Gripuoju- nosį, gerklę peršti,
Nevaikščiok basas, per gilu.

Apkarto dūmais man alsuoti,
Nelikę dūšioj pelenų,
Katrie žarijomis rasoti-
Degiau šią naktį net koktu.

To gaisro likę šaltos plėnys,
Jas vėjas žarstė už langų,
Užlipęs kaminan veizėjo
Ir pripūtė ten sutarčių.

- Pardavus būsi velniui sielą,
Sušalo nosis? Ei kur tu!
Išlyski bestija paišuotas
Pritvatinsiu tave vėzdu.

Kad tvosiu šonan!
Liausies gundyt-
Į pragarą keliaut baisu...
Įkinkius žagrėmis vagosiu,
Sodinsiu bulves prie daržų.
Pabos tau dykam duoną valgyt,
Norėsis užgaidų piktų
Nebedaryt ir nugarmėti
Smalan kur verda daug taukų.

Ten nuskandinta daug turtuolių-
Apsunko auksu jų pečiai,
Prie dugno kubilo prikepę-
Ten šilta, gera lygiui tarp lygių.

O man reikės vapsvas ganyti,
Kur zvimbia, kuždas tarp ausų,
Jų ginčą knygon surašyti:
Šlovė karaliui!
Aš dingstu.