Šiandien

Šiandien nepaprasta diena. Šiandien aš vėl eisiu į lauką. Nuostabu! Negaliu sulaukti.

Nedrąsiai pirmais žingsniais žengiu nuo savo namelio slenksčio. Susimaišęs su kažkuo drėgnų medžių aromatas paglostė nosį. Oi, kaip seniai aš buvau lauke! Kai paskutinį kartą buvau išėjęs... Ne, geriau apie tai negalvoti.

Dar truputis ir išėjau iš savo miškelio. Gal man tik pasirodė, o gal išties jis gerokai sumažėjo. Štai čia pajutau iš kur ir tas keistas aromatas susimaišęs su miško gaiva. Tik dabar jis jau nelabai panašus į aromatą. Greičiau smarvė... Taip, labai daug kas pasikeitė. Dabar šalia miškelio atsirado kelias. Reikėjo atnaujinti žinias, kad suprasčiau viską kas vyksta. Laimei dar nepamiršau kaip ieškoti informacijos - net nuostabu kiek informacijos telpa mažytėje visatos dalelėje. Reikėjo pasirūpinti šituo anksčiau – kažkaip nepagalvojau.  Taigi žengiu keliu ir stebiuosi. Ūžia ir šniokščia, beveik nebesigirdi ramaus miško ošimo, o smarvė... Bet smalsumas veda į priekį – kaži ką aš rasiu?

Štai prieš akis ir didelis miestas. Nesuprantu kodėl jam šitokį pavadinimą sugalvojo. Gal nuo žodžio maistas, o gal mesti. Žengiu pilnutėmis žmonių gatvėmis. Visi skuba, lekia, nesustoja. Visi paskendę mintyse ir net savo pašnekovų nemato! Šiurpas perėjo per kūną, kodėl viskas šitaip pasikeitė? Keliuose veiduose pastebėjau šypseną, kuri paskatino žengti tolyn. O gal visgi dar kažką rasiu. Pažvelgiau į pastatą, kuriame knibždėte knibždėjo vaikų. Teisingai, reikia pažiūrėti ko naujo ir jie išmoko – visgi jie – mūsų ateitis! Keletą minučių stebiu susimąsčiusius jų veidus, neabejoju, kad sprendžia labai rimtas problemas. Negalima jiems dabar trukdyti, palauksiu truputį.
Prasėdėjau ant suolelio greta mokyklos pusę dienos. Stebėjau praeivius, slenkančius pro šalį lyg nebylūs šešėliai. Paglosčiau pora benamių gyvūnų – tokie mieli, kaip galima juos paliktai. Pakviečiau vykti su manim kartu, bet jie kažko nusigandę pabėgo ir daugiau nė vienas nebesirodė. Taip ir prabėgo laikas. Ir štai pabiro pro duris vaikučiai pabiručiai. Linksmi tokie – turbūt kažką naujo sukūrė. Tačiau ne, nejaučiu jokios šilumos. Na bet gal mano pojūčiai atbuko, visgi šitiek laiko... Priėjau prie takelio, bet nedrįsau žengti arčiau. Visi puolė bėgti į mano pusę. Kaip aš jų pasiilgau, galėčiau pulti ir visus apkabinti. Jau bebuvau taip ir bedarąs, bet visas jų srautas pralėkė pro mane. Visi kažkokie keisti. Keletas net atsitrenkė ir nulėkė, nekreipdami dėmesio, tolyn. Šalti, abejingi. Suskaudo širdį. Nė vienas manęs nepažino...
Nepastebėjau, kaip likau stovėti vienas. Su vėjo gūsiu ir pažeme besidraikančiais rudeniniais lapais nužingsniavau gatve. Netrukus pamačiau dėdę, besirausiantį šiukšliadėžėje. Sustingęs stebėjau jį keletą minučių. Kruopščiai rūšiavo ką įsidėti į maišelį, o ko ne. Pajutau, kad jis jaučiasi vienišas. Pagalvojau, kad gal netyčia pamiršau jį, nors atrodo visus sąžiningai aplankiau. Nusišypsojau. Jei jau pamiršau, tai reikia suteikti jam kiek galima daugiau dabar. Padovanojau jam saulės šilumos, švelnaus vėjo gūsį, malonų žemės aromato dvelkimą, ir pasiūliau apsigyventi kur nors netoli manęs. Galėtume pasišnekučiuoti saulėtais vakarais.  Jis sustingęs atsigręžė ir pažvelgė į mane. Kartu su žvilgsniu užliejo pojūčių banga. Jo sumišimas persipynęs su baime,  jis visai nesidžiaugė mano dovana. Jis su ja kovojo! Nesuprantu...
Baimę pakeitė pyktis.
Mano skruostu nuriedėjo ašara...
Pyktį pakeitė agresija.
Skausmo ašara...
Jis kažką sumurmėjo ir, sviedęs butelį į mane, nuėjo. Sustingo butelis ore. Stovėjau gal dar kokį 10 minučių. Apstulbęs, pasimetęs. Nebepažįstu žmonių. Kodėl jis atmetė mano dovaną? Kodėl į ją sureagavo agresija? Kodėl šitas pojūtis dabar kausto mano širdį?
Paleidau viską, ką netyčia buvau sulaikęs. Butelis nukrito žemyn ir sudužo. Kažkas sudužo ir manyje. Tačiau aš negaliu pasiduoti, eisiu ieškoti kažko toliau.
Perėjau visą miestą, susidurdamas vis su ta pačia neviltim ir skausmu. Nieko nebesuprantu. Ir saulė taip maloniai šildžiusi iš ryto pasislėpė po storais debesim... Jau galvojau grįžti namo, bet pastebėjau keletą bešviečiančių širdžių. Truputėlį prisėlinau ir pažiūrėjau į jas, tačiau nenorėdamas trukdyti to mažyčio jų užsiėmimo, pasišalinau. Jie lankstė popierines gerves...
Nusprendžiau aplankyti ir kaimo žmones. Jie gal dar taip stipriai nepasikeitė. Ėjau sutvarkyta kaimo gatvele, tačiau žmonių čia nebuvo daug. O tie, kuriuos sutikau taip pat pasimetę kaip ir tie mieste. Visai susipainiojau... Ko jiems dar pritrūko? Gali džiaugtis saule, žemės artumu ir jos gėrybėmis. Nebegalėjau daugiau pasilikti. Nebenorėjau sugerti jų nevilties.
Skubėjau namo keliu, niekaip negalėjau išmesti iš širdies to skausmo kurį mačiau, tos tuštumos kurią jaučiau, ir nevilties, kurią girdėjau. Aš kiekvieną naktį aplankau ir dovanoju viską iš širdies, tačiau jie to nepriima. Net ir tos širdys, kurios dar moka šviesti – gesta. Girdžiu jų tylų pagalbos šauksmą. Nebežinau ką daryti. Sumažėjo spalvų pasaulyje, neliko saulės akyse, užgeso nepakartojamos jų širdys...

Stoviu prie savo miškelio. Aš apsisprendžiau. Turbūt per ilgai nebuvau čionai įžengęs, tačiau nuo pastarojo karto viskas dar labiau pablogėjo. Vadinasi nebegaliu slėptis tikėdamas, kad viskas pasikeis. Ne, dabar aš eisiu ir jiems padėsiu. Žinau, kad jie ten kažkur giliai pasikasę miega. Paliesiu meile tą mažą, užguitą daigelį, pašildysiu viltimi jų kylantį žiedą. Aš žinau kad jie gali žydėti - tokie jie jau sukurti.