Rašyk
Eilės (78811)
Fantastika (2327)
Esė (1583)
Proza (11031)
Vaikams (2728)
Slam (85)
English (1204)
Po polsku (376)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Webmasteris, sėdėdamas po alyvų krūmu, tarė sau… Ai, ne, apie Webmasterį nieko nepasakosiu, tiek jau to, tegu ilsisi ramybėje. Verčiau papasakosiu jums, kaip su Hamletu žvejojom. Pažįstat Hamletą? Ne tą suskį viduramžių danų princą, amžinai kažko dejavusį ir kvailus klausimus uždavinėjusį (pvz. –“Būti ar nebūti?”, kai ir taip aišku, kad būti, verčiau paklaustų – “KAIP būti?” – va, čia tai žymiai rimtesnis klausimas). Oi ne – mano Hamletas – vyrukas kaip reikiant, tokio paieškoti reikia. Dirba jis žurnalistu – viename laikraštyje. Kokiame, nesakysiu, nes šiai istorijai tai neturi jokios reikšmės, o be to, kam man už dyką laikraštį reklamuoti? Taigi, vyrukas kaip reikiant tas Hamletas, kaip jau minėjau. Pritrūko pinigų – kreipkis dieną ar naktį – visada paskolins. Net jei ankstesnės skolos nesi grąžinęs. Na, bendroje sumoje daugiau kaip 300 Lt neskolina – nusišypso tik savo kerinčia šypsena ir taria –“Kreditas baigėsi”. Nors, kita vertus, jei labai zysi ir dejuosi, gali ir paskolinti. Štai toks žmogus tas Hamletas, ne toks kaip jūs, žinau aš, galite nesiaiškinti, vis tiek iš jūsų nesiskolinsiu, būkit ramūs.

Apie ką aš čia? Ak, taip – apie žvejybą. Arba ne  - pirma išsiaiškinkim, kodėl gi Hamletas? O galai jį žino. Jis apie teatrą nerašo, tik apie kriminalinius įvykius, į teatrą net per klaidą nėra užsukęs, tai kodėl Hamletas, net nežinau. Gal dėl savo nuolatinio polinkio įsivelti į įvairius nuotykius? Bet ar įsiveldavo originalas Hamletas į nuotykius? Kažkas ten buvo, kiek pamenu, lygtai kovėsi su kažkuo, kaukolę rankose vartė, su motina pykosi, dar su kažkuo, na, nebuvo toks jau ramus vaikinas… Ma jį galai, tą originalą. Tiesą sakant, apie mano Hamletą, ne apie princą, pamelavau trupučiuką. Buvo jis vieną kartą į teatrą užsukęs. Per klaidą, aišku. Tiksliau, per moteris. O jei dar tiksliau, per vieną moterį. Bet tai kita istorija, ją gal papasakosiu jums vėliau (jei paprašysit, aišku).

O dabar – apie žvejybą. Na, išsiruošėm su Hamletu žvejoti. Jis man ir sako – “prikabinam” porą bobų. Na jau ne – atsakau aš jam – negalima žvejybą maišyti su kitais reikalais. Eik jau, sako jis man, žinau aš tas jūsų žvejybas, gali man  čia nepasakoti. Na, vienu žodžiu, įkalbėjo jis mane. Tuo labiau, kad nelabai ir priešinaus. Ypač žinodamas Hamleto skonį. Estetas jis buvo kokių reta. Oi, toli gražu ne kiekviena moteris jam tikdavo. Apie “blondines” net nekalbu, čia jau visai ne iš tos galaktikos. Jis man  sakydavo - jei nori su moterimi patirti tikrą, pilnavertį, su nuostabiausiom variacijom ir be jokių įsipareigojimų seksą, tai rinkis moterį:
1. Su aukštuoju išsilavinimu (čia jau geležinė taisyklė),
2. Bent šiek tiek mokančią šokti (nes jei šokių aikštelėje gerai juda, tai lovoje – irgi),
3. Geriau tiesia ar net šiek tiek kumpa nosimi, bet jokiu būdu ne riesta (čia jau nežinau, kodėl, paklauskite paties Hamleto, jei norite),
4. Ištekėjusią (aišku, kodėl – kad nelįstų su kvailais klausimais apie būsimas vedybas, kita vertus – ištekėjusi – geriau patyrusi),
5. Pageidautina ne pedagogę (nes joms gerokai “stogas pavažiavęs” – net linkusiam į lengvus iškrypimus Hamletui to per daug).

Čia dar ne visos taisyklės, bet pagrindinės. Hamleto estetika buvo, kaip jis pats mėgdavo sakyti – lengvai vampyriškai iškrypusi. Na, ir koks gi normalus vyras gali prieš tokią estetiką atsilaikyti?

Štai tokias dvi moteris ir “prikabino” mano geras bičiulis Hamletas. Meškeres, beje, vis tiek pasiėmiau – naiviai tikėjausi bent porą metimų padarysiąs. Iš pradžių viskas klostėsi normaliai, visiškai padoriai. Net tų bobų nebuvo. Apgavo žurnaliūga, pamaniau, bet nespėjau net pasiteirauti, kodėl, kaip išvydau dulkių debesį ir mašinos burzgimą. Taip, taip, žinoma, tai ir buvo JOS. Taigi, atsidaro mašinos durelės ir iššoka lauk… Mmm… Ar esate kada valgęs sultingą, visiškai prinokusį, apvalutį ir švelnia odele persiką? Tai va. Būtent. Neklauskite, kokios spalvos buvo jų akys ar plaukai - tokių smulkmenų paprasčiausiai neįsidėmėjau, nes pirma, kas iš kart krito į akis – kojos – ilgos ir vos vos trumpais sijonėliais pridengtos kojos ir, aišku, šlaunys… Na, ir papai – pro lengvas palaidinukes, galėjau prisiekti, net speneliai matėsi. Žodžiu… Ką čia daug pasakoti. Pasakysiu tik, kad niekada taip negerbiau savo draugo Hamleto, kaip tą akimirką, kai jas išvydau.

Iš pradžių, kaip ir visada, pasisveikinimai, pasikikenimai, nereikšmingos frazės, tada užsikuriame laužiuką, ruošiamės šašlykus kepti, o tada Hamletas pasiūlo išsimaudyti. Nieko nelaukę, puolam mudu ežeran. Panos nelipa, sako, maudymosi kostiumėlių nepasiėmė. Mes tik žvilgt su Hamletu vienas į kitą – akys kaip sidabriniai rubliai šviečia – vienu žodžiu, viskas klojasi kaip reikiant. Na ir kas, sakome mes, ir taip bus gerai, visi juk savi čia, daugiau nieko nėra, būkite ramios, ir .t.t ir t.t. Na, pasilaužė jos ten kiek, pasilaužė (taip reikia, kitaip net neįdomu būtų) ir sutiko. Įlindo kažkur į krūmus, išsirengė ir – kaip ponas Dievas sutvėrė (kaip aš myliu poną Dievą už tai – net neįsivaizduojate) šoko vandenin – klykdamos, taškydamosis. Jo-o…

Ką gi – mes vaizduojame, kad mums čia beveik nė motais (kur jau ten nė motais, bet juk reikia vaizduoti), ir plaukiame į patį ežero vidurį –pademonstruoti savo galimybes. Plaukiame, plaukiame, net nekalbame – ir ką čia bekalbėsi – tik prunkščiame kaip arkliai ir dar žvygaujame – taip mums gera ir linksma. Ir jaučiame (nematome, žinoma, bet tikrai jaučiame), kaip tos mergos į mus žiūri ir taip pat žvygauja. Štai tokius gyvenimo momentus aš labiausiai ir mėgstu. Nepagalvokite, kad esu nenormalus, gerą seksą moku vertinti, bet toks jau esu – šventės laukimas man dažnai malonesnis už pačią šventę…

O dabar pats laikas paaiškinti, kodėl šis mano pasakojimas vadinasi “vargšas mars”. Tiksliau – kodėl “vargšas”. Ir Hamletas šiuo atveju – vargšas. Ogi dėl pačios banaliausios priežasties – nelauktai atvažiavo vienos iš persikiukų vyras. Kaip jis suuostė, nesuprantu, bet faktas – atsibeldė ir tiek. Hamletas pirmas pastebėjo – sako man – velniai griebtų, aukščiausia kovinė parengtis. Kas yra – klausiu. Jis man sako – vienos iš mūsų gražuolių vyras atvažiavo. Aš vos neužspringau, saku jam – nejuokauk, drauguži, taip ir nuskęst galima. Na ,bet pats pasižiūrėjau ir įsitikinau – kažkas ten šūkavo, ir gana nedraugiškai. Ką daryti? Aišku ką – kuo greičiau plaukti – į priešingą krantą, aišku. Sakysite, negražiai pasielgėme, mergytes likimo valiai palikome? Ką jūs – kaip sykis labai gražiai pasielgėme. Na, tarkime, parplaukiame mes atgal, ir kas tada? Mordobojus? O kam to reikia? Ir netgi ne tai svarbiausia, kas kam “pakraus” (nes jis ne vienas, berods, buvo). Juk skandalas, bobų ašaros, gal net skyrybos – o tai jau visiškai nereikalingas dalykas. Dėl tokių smulkmenų skirtis – absoliuti nesąmonė. Na, bet ne visi taip mano. Nieko čia nepadarysi.

Jei būtų kas užfiksavęs, kokiu greičiu plaukėme, tikrai būtume tapę jei ne pasaulio, tai bent jau Europos (ar Lietuvos) čempionais – kaip kokie Juozaičiai. Žodžiu, liūdna, ir tiek (po kiek laiko tik juokėmės, bet tada buvo liūdna). Toks pravalas… Visą naktį po to masturbavausi, bet vis vien nepadėjo. Hamletas, bjaurybė, kažkokią ten kitą susirado, jam tai – kaip du kart du – aš gi ne toks jau lovelasas. A… Ką jau čia. Žodžiu, tokia istorija.

Nusivylėte? Aš irgi. Bet nieko čia nepadarysi – papasakojau, kaip yra, be jokių pagražinimų. O apie teatrą – kitą kartą.
2003-04-10 15:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą