šiandienos dulkės

Butaforinį rytą pabodusios mintys pilkais šešėliais pastoja jai kelią. Ji atsigrežia atgal. Sustoja ir nebežino. Nebejaučia.
Prakeiksmai .. maldos .. tylus verkšlenimas.. šventadieninės meditacijos..
Prakeiksmai..
Jos pasaulis - kita dimencija - raganių ten nėra. O čia?
Pabėgti .. pabėgti ..
Vis pasvajoja .. pamąsto .. susikuria iliuziją. Žino, kad netikra. Nereikia nepriminkit. Juk šitiek valandų, dienų, savaičių, stengėsi apgauti save. Pavyko?..Pavyko
Susikūrė savo postpasaulį
Ir štai ji čia - sėdi, jos rankos surištos, kojos prikaltos, akys .. ach taip .. jie pamiršo jai užrišti akis. Sėdi priešais savo pačios mintis ir raganius. Tokius seniai pamirštus, seniai apleistus. Net neatmena jų. Nebepažįsta. Jie atmena ją. It inkvizicijų laikais panardina jos galvą į vaiskiai mėlyno liūdesio sklidiną indą. Jai trūksta oro.
Raganiai skandina ją vaiskiai mėlyname liūdesyje.
Jai nebaisu.
Jai neskauda.
Išeina iš savo kūno, prasibrauna pro susirinkusias mintis ir stebi save iš šono. Stebi ir stebisi.
Akys atmerktos. Lūpos suspaustos. Akyse ramybė. Lūpose tyla.
Abejingumas.
Dabar ne ketvirta valanda ryto. Dabar nėra puikus laikas mirti.


Pabunda.


Vienuoliai nustoja rašyti jai nekrologą ir suklusta.


Kas dabar bus?