veidrodis

Didžiulis erdvus namas. Pamenu, kaip norėjau gyventi tokiam. Svajojau, kad čia lakstys bent keletas pyplių, besipešančių dėl raudonos mašinėlės, besiskundžiančių man, jog kažkas juos nuskriaudė. O aš tokiu atveju turėčiau ramiai padėjęs į šalį laikraštį aiškinti jiems gyvenimo tiesas…Iš virtuvės atsklistų malonus gaminamos vakarienės kvapas ir mes spėliotume, ką gamina mama. Tačiau namas buvo tuščias, girdėjosi tik mano šlepečių aidas, kai žingsniuodavau iš vieno kambario galo į kitą, laukdamas ateinančios mūzos. Bet ir ji mane visai pamiršo…
Cigarečių dūmai graužė akis, paskendusios sienos, tarsi suminkštėjusios plaukė pilkose akyse. Meili katė trynėsi palei kojas, baksnojo man į kelnes nosim, primindama, kad jos nepamirščiau…
Pradėjau bijot savo žingsnių, to čaižaus šlepečių dunksėjimo…vaikščiojau basas, šaltom rudenio grindim, jausdamas kiekvieną šiurkščią ąžuolinę lentą, tačiau dabar mane vargino jų girgždėjimas. Lentų nuplėšti negalėjau. Nebevaikščiojau. Sėdėjau susirietęs ant šaltų grindų, nedrįsdamas nė pajudėti tol, kol visai surakindavo nuo šalčio kaulus, kol turėdavau pakeisti kūno padėtį, kad jis visiškai nesurambėtų.
Kurtinanti tyla. Pradėjo kankinti ir ji. Ausyse spengė. Iš lėto atsistojau. Bijojau pažvelgti į veidrodį. Bijojau ten nieko nepamatyti. Bijojau sau pripažinti, kad nebeturiu nieko, net savęs nebeturiu. Sukaupęs drąsą – pažvelgiau. Veidrodis buvo padengtas dulkėmis. Velniava! Kiek laiko į jį nekreipiau dėmesio. Visos svajonės, troškimai, net atsiminimai už tų dulkių…Jei nuvalysiu dulkes – grįš atsiminimai. Aš nenoriu! Nenoriu nieko atsimint, net ir tu tuščių svajonių…Žengt žingsnį į priekį, per pliką grindinį, per šiurkščias ąžuolines lentas, kad vėl viskas būtų taip, kaip iš pradžių pradžios, iš naujo, kad vėl ant švaraus veidrodžio klotųsi dulkės. O galbūt šįkart dulkių nebus, galbūt aš nepamiršiu jų nuvalyti…
Brūkštelėjau ranka per apdulkėjusį veidrodį. Pirštų dėmės paženklina skaidrų mano veidą. Jis kitoks. Kitoks nei buvo vakar, ar bus rytoj. Įmetu porą malkų į židinį, pamaitinu murkiančią katę, imu į rankas laikraštį. Aš lauksiu. Lauksiu kol namas vėl taps tuščias, kol vėl neliks manęs. Lauksiu, kol veidrodis vėl pasidengs plonyčiu dulkiu sluoksniu, kad galėčiau jį nuvalyti.