Kodėl

... jau matau duris, jas praveriu. Žinau, kad už jų šone bus dar vienos, o ten girdžiu muziką. Viduj ji, laukia, visai nemažai, vėluoju. Ta prietema žavi, man patinka, tokią muziką esu girdėjęs, bet niekad nesiklausau, per daug ji neapibrėžta ir nepaaiškinamai skamba. Guviai vaikštinėju po kambarį,  jaučiuos lyg vaikas, kuris tyrinėja aplinką, kuriam viskas įdomu: paliest, pačiupinėt, pakelt. Staigiai atsisuku į ją ir pamatau jos žvilgsnį, jis mane išgąsdina. Toks alkanas ir sukoncentruotas, noriu žengt žingsnelį atgal.
Sėskis, sako. Šypsos.
Žinoma, kaip kitaip, nors jausmas, lyg visai nepasiruošęs aš, vėl galvojantis apie šnekas ir pokalbius, tolius ir to vakaro galimą žavesį.
Pažvelgiu į stalą ir šalia stovinčią lovą, taip, kaip tik ten, priešais ją, stalas mus skirs; jau noriu sėstis, bet šįkart mintys ateina sąmoningai, dieve, kaip tu taip, juk šalia jos reik sėst...
... matau jos žvilgsnį, ji šypsos, ji supranta, ką noriu padaryt, mano judesiai sulėtėja,  galvoju, kaip pakreipt viską, jog nesijausčiau taip kvailai...
... matau jos veidą, ji užsimerkus, jaučiu jos kojas, apsivijusias stipriai mane, stipriau, nei galėjau pagalvot, mus skiria tik mano paskutinis drabužis ant kūno...
... žiūriu jai į veidą, ji sėdi priešais mane, akys tokios, kokias kažkada jau esu matęs, sutelktos ir tamsios.
Noriu pasikalbėt apie tai, noriu, kad mes dar neskubėtumėm.
Dairaus po kambarį, žvelgiu į žvakių šviesą, man karšta.
Gerai, neskubėkim, aš niekur neskubu, tiek laiko pralaukęs, palauksiu dar.
Nežinau kodėl, bet sutinku, sutinku dar palaukt, palaukt, kol ji kažkuo įsitikins, kol kažką iš manęs išskaitys, kol jai savimi pasakysiu, gal sąmoningai, gal ne, bet taip lengviau.
Žiūriu į laikrodį ir skubiai maunuos kelnes, darau duris ir bėgu, leidžiuos laiptais ir į tamsą, šaltį, kur vėjas ir žibintų šviesos. Spėju, paskutinis autobusas, veža iki vidurio kelio, dar kiek paeinu, paskui bėgu, tiesiai per gatvę, paskutinis troleibusas, įšoku į jį. Karštis jau praėjęs, jaučiuos apsiraminęs, žvelgiu pro langą, jau greit vidurnaktis, dar ne taip vėlu. Išlipu ir einu, matau krintančią žvaigždę, noro nesugalvoju, nors ji krinta taip ilgai. Savo miškuos aš jau saugus, kaip daugelį kartu esu jautęsis, dar noriu pasivaikščiot, pabūt su savimi ir vienas. Žiūriu į žalią šviesą, ji man suteikia daugybę jausmų, visada suteikdavo ir greičiausiai suteiks; bet to, kas priverčia beprotiškai virpėt širdį, nėra, yra tai, kas beprotiškai kaitina kraują.
Kaip tu, jau grįžai.
Taip, aš jau ten, spėjau. Tavo masažas įspūdingas.
Tai dar nieko. Bus geriau.
Bus geriau...
Nežinau, ką jaučiu, noriu jaust stipriai ir veriančiai širdį, noriu girdėt žodžius, kurie veržias gilyn, kurie suartina ir skiria, kai vienišumą gali pakeist pasibaigęs ilgesys. Matau tik akis, jų spindesį ir išraišką. Bet nežinau, kas už jų.