Gyvenimo Saulė

Saulei nusileidus, tu nebematai. Tolumoje pastebėtas šviesulys priartino tave prie jo. Nesupratai, kad tik be reikalo daužais - į vidų niekas neįleis. Nesidaužyk. Nusvilsi sparnus. Nebepakilsi aukštyn link saulės. Tau reikia sparnų, kad pakiltum ir matytum pasaulį tokį, kokį kartais reikia pamatyti: nematant visų blogybių, karų ir smurto...
Galvoji, kad tamsoje radai sviesą, ir dabar galėsi ramiai turėt savo Saulelę, kuri bus tik tavo asmeninė ir šildys šaltom naktim? Nebūk juokingas, mažyli! Tai netikra! O dar juokiesi iš manęs, kad nesiekiu tavo lempelės, o kiekvieną dieną skrendu aukštyn ir bandau pasiekt saulę... Kiekvieną pavakarę esu priversta nusileist, kitaip mirsiu nepasiekusi saulės iki sutemų. Turiu užmigt, ilsėtis... o tu? Dieną žaidi ir leidi laiką veltui, o naktį tenkiniesi dirbtina saule...
Tu vis dar nesustodamas žaidei, brangusis... Nepaliaujamai painiojaisi savo trumpame gyvenime... ir kas jį įprasmino? Niekas.. tai buvo tik tuščias lakstymas aplink įsivaizduojamą šviesą... galvoji ją turėjai... Dėja... Aš kasdien kėliausi su viltimi pamatyt saulę iš arčiau ir lekiau link jos.. Turėjau viltį ir siekį. O tu tik kas vakarą vis labiau nusisvilindavai sparnus prie naktinio kiemo žibinto, juokingai kvailas naktini drugy...