Virš jo lango kabėjo trys varvekliai. Ir negražiai lašėjo. Jis atsiduso. Tylus ledinis apverstas varveklis, verkiantis tik sau ir tik į save. JIS. Atsisėdo priešais langą ir savo pirštais liesdamas minčių stygas pradėjo groti tylą.
Takšt Takšt Takšt
Takšt Takšt Takšt Takšt Takšt Takšt
Didingai skambėjo gedulinga giesmė mirštančiai žiemai.
Pamažu tirpo ledinės kaukės.
Už jo lango varvėjo vakaras.
Nebyli varveklių muzika
lašėjo jo akyse
TAKKKŠT
TAKŠT
....
..
.