Jūros kriauklė

Pakėliau jūros kriauklę nuo bangos,
Priglausiu prie širdies - skaudės.
Primins, kad neišmokau užsimiršti,
Suraižys proto susikurtą šaltą kiautą.

Galiu gyventi užsimerkus,
Praeit pro saulę su tamsiausiais akiniais,
Bet tiek nedaug tereikia - tik paimti kriauklę
Ir netikėtai viskas išsilies.

Aš mokiaus nematyt savęs ir to silpnumo jausmo
Kuo uoliau nekęst,
O tereikėjo tik paimti kriauklę...
Juokinga. Niekas netikės...

Skaudėjo dar skaudžiau nei skauda,
Bet pajutau pulsuojančias bangas,
Jos tyliai glostė smėlyje įspraustas kojas
Ir vis kartojo: "Susitaikyk. Tu tiesiog tokia."

Pro šalį ėjo žmonės. Juokės, žaidė ir mylėjo.
O aš laikiau delne suspaudus kriauklę...
Nemoku aš gyvent. Man nieko neišėjo.
Tik nesityčiok ir nesišypsok, jeigu tuščia širdis...