Sulig...

Sulig manu atėjimu
Per įprastai rugiais apžėlusius laukus
Ir vasaros ramiu alsavimu
Aš prarandu daugiau negu esu jau davus...

Net duonos kąsnis burnoje užstrigs-
Turbūt ne man jis buvo skirtas,
Suplaks sparnais ir iškapos akis
Paleistas žodis tiesiai man į širdį.

Šunim sustaugs, kai bus nyku
Ir mes šešėlį mano džiaugsmui;
Kai verks naktim - ir aš turiu...
(Bet be užuojautos- mechaniškai!)