Šiuolaikiškai

Manau, kad meilė niekur nedingsta. Tiesiog apsivelia gyvenimiškomis smulkmenomis. Dar vaizdžiau – gyvenimo šiukšlėmis. Kaip ąsotįs, įmestas į jūrą, po kurio laiko apaugantis kriauklėmis. Pasidengia dumbliais. Kol galiausiai jo net nesimato.
(iš draugo laiško)

Išsiskyriau prieš šešerius metus. Priežastis kaip visada – jauni susituokėm, nebuvom susitupėję, nesutapo interesai ir charakteris. Kartu išgyvenom keturiolika metų. Kartais prisimenu savo šeimą: nusmelkia nostalgija, kokie mes būdavome vaikiškai laimingi ir kaip tiesiog gėrėme vienas kitą. Paskui tas jausmas praėjo. Užėjo nuobodulys, persmelkęs visus mūsų kambarius ir širdis, įsiliejęs į mūsų kasdienius žodžius ir veiksmus. Perskaičiusi draugo laišką prisiminiau istoriją apie du ąsočius, tai mano pačios istorija, o gal kažkur girdėta, perskaityta internete, laikraštyje, žurnale, knygoje. Nesvarbu, ji įrašyta sąmonėje kaip mano prisiminimas, taip kartais būna – pasisavini ir prisijaukini tai, kas tau nepriklauso.

Daiktai, ypač šviežumu švytintys daiktai, masina, kankina. Norisi naujų daiktų, norisi kitokių daiktu, norisi vis pirkti, naudoti, keisti, palikti, išmesti, bet labai retai kada – susigrąžinti. Taip ir man buvo, kad ir kaip tai pasirodytų kvaila, su buitiškais, todėl atrodytų nesvarbiais (neegzistenciniais), ir netgi senamadiškais virtuvės indais – ąsočiais.

Man senasis tiek atsibodęs buvo, kad norėjosi šveisti jį į jūrą. Be to, nebenaudojamas, nepatrauklus, užėmė daug vietos. Tai kodėl man neįsigijus naujo, nesubraižyto. Senasis, aišku, gali likti ir namuose, juk tiek sentimentų, atsiminimų – ten buvo laikomas iš pradžių pienas, po to, atsiradus patogiems plastmasiniams indeliams, kur ramiai galima įdėti maišelyje supakuotą pieną, žinant, kad neapvirs ir neišbėgs, laikėm grikių kruopas, bet pagerėjus gyvenimui ir įsigijus daug žavių įvairių formų indelių, skirtų kruopoms laikyti, į ąsotį, kaip talpų indą, pildavome miltus. Po kurio laiko apskritai chaosas įsivyravo virtuvėj - kraustymasis, remontas, ir į ąsotį mesdavome nepanaudotus maišelius, pakelius. Kol vieną dieną nusprendžiau, kad galima sužaisti seną robinzonišką žaidimą, ir tvirtai užkimšusi ąsotį, kuris, deja, nebeturėjo virtuvėje aiškiai apibrėžtos funkcijos (mūsų šeima esame funkcionalistai – kiekvienas asmuo ir kiekvienas daiktas turi savo vaidmenį, o jei rolė pasensta ar praranda aktualiją, tiesiog atsikratome vaidmens atlikėju ar pakeičiame ji naujuoju nariu/daiktu su kita ar atnaujinta funkcija) su laišku viduje kažkam nepažįstamam, bet viliojančiam savo paslaptimi, įmečiau į jūrą, tikėdamasi laimės ir stebuklo.

Vieną rytą – tai atsitiko šiek tiek žvarboką rudens rytą, kai smėlio smiltelės negailestingai byrėjo ir lindo užu kaklo, ausų, į tarpupirščius ir drabužių klostes, o saulė nebešvietė taip kaitriai ir ryškiai, kaip vos prieš dvi savaites, kada pajūris dar šurmuliavo nuo įdegusių žmonių masės, taigi, vieną rytą atsitiko stebuklas, pagimdęs naują viltį, naujus tikėjimus ir slaptus norus - radau savo (SAVO) senąjį ąsotį išmestą ant jūros kranto, aplipusį papuvusiomis žolėmis, įskilusį ties pūpsančia rankena, bet su sausu laišku, kuris dabar, praėjus tiek laiko nuo jo išmetimo i jūrą, skambėjo naiviai, netikroviškai ir vertė mane dar kartą įsitikinti savo šeštojo jausmo nebuvimu, nesugebėjimu planuoti ateities ir įgyvendinti paprastus planus. Bet ąsotis - jis vėl buvo mano, savas daiktas, pažįstamas ir artimas, su kuriuo tiek išgyventa, tiek metų jis stovėjo virtuvėje, spintelėje su pastelinės spalvos durelėmis, apatinėje lentynoje, nes tik ten tilpo, o dabar, dabar jis vėl grįžo į savo vietą, tegu ten būna, nepaisant apibraižymų, nepaisant įskilimo, juk jis puošia mano virtuvę. Ir, be to, netrukdo, vis tiek jo vieta iki tol buvo neužimta, bus kaip priminimas neišsipildžiusiu svajų, troškimų, naktinių žvaigždžių skaičiavimų, žibančių meile ir prisirišimu akių, dar kažko, dar, kas neaprėpiama, neapčiuoma, kas virš mūsų ir po manimi, manyje ir šalia manęs. Laikui bėgant ąsotis vėl pradėtas naudoti – nublizgintas iki balksvaus švytėjimo, jis spindėjo grožiu, kuris traukė ir gundė. Ąsotyje pradėjome laikyti saldainius svečiams, o įspūdingas indas susilaukdavo atėjusių dėmesio, komplimentų ir susižavėjimo. Ąsotįs tapo ne tik virtuvės, bet ir svetainės puošmena.

Nelaimei, per kažkurį vakarėlį gerokai įsilinksminus neatsargus svečias per stipriai spustelėjo senąjį mūsų draugą ir jame, kokia nelaimė, atsivėrė plyšys. Tapo nebetinkamas saldainiams, tapo nebetinkamas kruopoms, pienui - niekam. Nebegalėjo tiesiog būti, likti. Jis trukdė ir trikdė. Nusipirkau naują ąsotį. Blizgus ir naujas, tiesa, nesusilaukia žodžių "kokia žavi interjero detalė ir kaip tinka prie jūsų raudono kilimo", nekelia prisiminimų, bet nepriekaištingai atlieka savo funkciją. Myliu aš šį gremėzdišką savo nenaudėlį ir kartkartėmis, kai vakarais užplūsta liūdnos ir melancholiškos mintys, pačiumpu slapta nuo namiškių, nes nuolat man primenama saugotis antsvorio, tris ar keturis šokoladinius saldainius. Žiūrint į beribį dangų ir valgant saldumynus, man vėl kyla nauja viltis, naujos svajonės ir planai ateičiai. Senasis ąsotis ilsisi rūsyje – bus priminimas vaikaičiams.

Tik norėčiau pasakyti, kad kartais apima toks jausmas, kad nugyvenus su pirmuoju vyru visą gyvenimą nesijusčiau nelaimingesnė, nei esu dabar, kurdama naują šeimą.