Slėpynės

Praėjo diena - be ryto, gal net ir be vakaro. Tokia laisvai tuščia: be saulės, lietaus, vėjo. Kas joje?! Net nežinau, nieko nemačiau.
Pasiklojau lovą. Tą akimirką aš jos taip laukiau, ir jaučiau, kaip esu liuliuojama miego. Pagaliau išsitiesiau ir iškart užplūdo nerimas. Tiesiai, kuo arčiausiu keliu, į mane spoksojo pilnatis. Apakinta įtartinos baimės pusbalsiu kartojau jo abstraktų vardą "pilnatis, pilnatis, pilnatis". Taip liepdavo teta, ir griežtai drausdavo jį stebėti. Mėgdavau su ja pasiginčyti, nors visada žinodavau, jog teks nusileisti, vardan tos garbingos pagarbos. O galvoj...
Ech, man jis taip patinka. Kvaila, bet kartais aš jį įsimyliu, bet ir vengiu. Tik šįkart visgi bijojau pažiūrėt jam į akis. (Gal, kad teta labai labai toli, o skambantis balsas taip arti). Iškart, be jokių vingių, pradėjo daugintis suicidinės mintys. Apsidengiau fatališkais svaičiojimais ir pradėjau klausti: "ar tai koks ženklas? ". Gerai, kad neįkritau į šią simbolių duobę. Tik trumpam pastovėjau šalia. Juolab, ryt turiu išvykti. O dar tie rėkiantys sapnai. Net noras ir laukimas išgaravo.
Tikriausiai ir tą trumpalaikį miegą atidėjau į kitą stalčių nė nejausdama. Norėjau, kad kas užsiūtų akis. Stipriai spaudžiau karštus vokus į save, kad tik nekiltų pagunda žvelgti į jį. Deja... Pastangos užleisti scenines akis - bevertės.
Pradėjau žaisti slėpynes. Aš susiradau lango perskyrą ir įsitaisiu į baisiai nepatogią pozą už jos. Atseit pasislėpiau. Temačiau aplink jo skydą šviečiantį jo paties horizontą iš vienos ir kitos perskyros pusės. Dabar jis toks blankus, be akių, lyg skraidanti lėkštė, kurios tikrai nesu mačiusi, bet vistiek kaip ji. Pasirodo, tai nevykęs sumanymas, netinkama vieta. Jis mane rado, pasislinkęs i kairę. Aš neatsilikau. Kaip švytuoklė staigiai kryptelėjau irgi kairėn. Suveikė savi (ap) saugos instinktai. Viską stebiu pro vos praplyšusią užtinusią akį. Svarbu, kad rodo ji teisingai. Jis gudresnis. Dar staigiau pakrypo dešinėn. O aš jau nebeturiu kur trauktis. Pasidaviau. Ką gi, prasidėjo draugiškas žaidimas. Dabar jo eilė slėptis. Apsimetu, kad užsimerkiu, net sučeža blakstienos. Vadinasi, tikrai užsimerkiau. Pavargstu (nuo noro matyti ir žinoti). Trumpam nusisuku, bandydama pasiekti ramų miego stalčių. Gal tai saikas, gal vėl savisauga. Jau beveik apčiuopiu, bet tikriausiai esu per daug sužavėta juo. Pamirštu, ką atlieku. Per akimirką jo pasiilgau. Lygiai taip panašiai, kaip ir pirmasis įsimylėjimas, pajautimas ir supratimas, jog tai įvyko. Taip, įsimylėjimas - brandintas ir vešliai užaugintas iš susižavėjimo šaknų.
Toliau esu vedama jo kerų.
Kas atsitiko? Jo nebėra! Taip staigiai ir įtartinai, lyg nežinia kelintą kartą sapnuočiau atsimerkus ir nieko nesuprasčiau. Žinau, jau žinau. Jis pasirito aukštyn arba nubėgo gerą pusmetrį dešinėn. Drąsiai ir plačiai prasimerkiu, pakeliu galvą ir ją linguoju, norėdama išvyst vėl jo nematomas, susiliejusias į kūną akis. Šiuo metu dar neramiau. Ir kodėl būtent pasipuošęs šiuo rūbu jis būna žavingiausias, paslaptingiausias net pavojingiausias!
Olia, tie apžavai ir troškimai. Esu tokia silpna prieš juos. Visgi nuėjau jo ieškoti. Iškart radau, net nepagalvojus, ar verta tai daryt. Kitaip, matyt, ir negalėjo būti. O jei aš noriu. Galų gale "nebegalima nieko bijoti ir drausti tai, ko trokšta siela". Visada teikiau jai aukštesnę vietą nei pirmenybė.
Tuokart nieko nepasakiau ir nebegalvojau. Tik susižvalgėm, lyg atsisveikindami. Ir aš nusisukau. Vėl kažkas, kas privertė tai padaryti. Negi vėl pamažėle artėju prie tos duobės. Atsitraukiu ir grįžtu. Kartais įkrentu, o kartais ir specialiai įlipu. Visą gyvenimą taip ir sukuosi.
Grįžau į tą pačią vietą - prie sienos dešinėj iš mėnulio pusės. Pagyriau save už tai.
Be pilnaties taip dabar tamsu. Nebematau jokių kontūrų. Tik viršutinį dešinį lango kamputį. Panašiai ten, kur užsislėpęs jis. Įtempiu savo regėjimą, kaip vanagas prieš grobį, markstausi ir bandau atkartoti žaidimą. Tik šįkart jau su įsivaizduojamu mėnuliu, apsirėdžiusiu dirbtinai spindinčiu pilnaties rūbu. Viskas ne taip, bet panašiai. Taip nuobodu ir banalu. Per dažnai bendrauju su įsivaizduojamu (iliuziniu) pasauliu.
Švinta. Matau jau ne tik kontūrus. Visgi kažkurio nakties tarpo nepamenu. Berods užmigau (stalčiukas pats atsidarė), nes akis praplėšė ir kūną nupurtė bildesys. Nežinau, kas tai buvo. Nesidomėjau. Tik širdis pradėjo plakti greitesniu ritmu. Svarsčiau ką apglėbti: pagalvę ar antklodę, tai apglėbiau jas abi ir dar save. Badžiau vėl kažką atkartoti. Nepavyko. Gailėjau savęs, jog miegas snudo su manimi vos grubias tris valandas. Nesiskundžiu - visko man pakako. Aš galiu, net turiu tarti keistą žodį "laiminga", juk pernakt prisigėriau tos šviesos ir kvapo. Tikrai maloniai apsvaigau. Ne kas naktį taip. Tai pirmas kartas.
Jau tikrai rytas - žadintuvas įspėjo simboline kalba. Laukiau šio momento išskėtus akis ir rankas. Nedrįsau pabusti iš nemigos ankstėliau. Delsiau.
Pagaliau aš kvėpuoju rūku apsinešusiu oru. Giliai kvepiu tą gaivą! O jis vis dar lydi mane, tik jau ne jo šviečiamu keliu. Paskutiniai mūsų mostai. Žvilgsniu ir mintimis moju jo dėmetam paviršiui. Po kelių akimirkų išnyksim (jis ištirps) iš čia abu.