Kodėl kartais (dažnai, nuolatos) liūdesys apima? Nostalgija buvusio. Kažko gražaus. Ko jau nebus. Ilgesys būsimo. Kažko gražaus. Ko galbūt nebus. Kodėl apima jausmas, kad su metais auga oda, storėja, sudiržta, virsta kiautu, pirma kremzliniu, palaipsniui kauliniu, kai niekas jau nesujaudina, nepriverčia plakt stipriau širdies, nepakelia sielos nuo žemės, nepriverčia virptelti net verkiant vaikui. Vakaras (dvasios). Kai aušta, teka saulė, diena prisipildo garsų, šviesos, spalvų, džiaugsmo (naivaus), aistros. Laikas, kai saulė švyti aukščiausiame taške, vadinamas zenitu. Po to ji leidžiasi... Kaupiasi neapykantos debesys. Kuo labiau diena į vakarą, tuo debesų daugiau. Pavydžiu tiems, kurie sulaukia giedro vakaro, kai saulė pasislepia staiga, šmurkšteli į amžinybės jūrą, prieš tai nutvieksdama pasaulį nežemiško grožio raudoniu. Raudona – gyvenimo, džiaugsmo, aistros spalva. Pavydžiu poetams – jie liūdesį gali užrašyti raudonu tušiniu, supakuoti į eilutes, paversti rimu, daktiliu ar jambu, o po to netgi išdainuoti. Tada jis ne tiek spaudžia/graužia/dusina. Vietoj tumulo gerklėj atsiranda švelnus ir geras jausmas. Tada liūdėdamas tobulėji.
Aš atėjau į KitoKs. Pasiskaityti, kaip liūdi poetai...