Pasaka – 13, 14, 15

13. Pinčius pamato

Patogiai įsitaisęs ant greitosios šluotos ir pakilęs nuo žemės, Pinčius paėmė stebuklingąją lazdelę ir ištarė:
— Murki murki, padaryk mane ir mano šluotą ir visus, kas prisilies manęs nematomais... — ir dėl tikrumo sušėrė ja ne tik per savo nugarą, bet ir per šluotą.
Kiek paskridęs, jis paprašė lazdelės apsaugoti jį nuo raganiškų burtų, karščio ir šalčio ir kai kylant aukštyn pradėjo trūkti oro, paprašė dar, kad jo netrūktų, nors tektų nusileisti pačiame mėnulyje.
Tada Pinčius susikaupęs pagalvojo: „Šluotele, lėk visu greičiu ir pavyk kažkur erdvėse dingusį mūsų senelį... — Paskui dar pridėjo: — Šluotele, lėk visu greičiu ir pavyk nenaudėles raganas, kurios šį vakarą pagrobė senelį... “
Šluota po tokių paliepimų, nors erdvėje nebuvo jokio vėjo, taip siūbtelėjo į viršų, kad Pinčiui vos nenulaužė stuburo. Bet jis gana greitai atsitiesė ir pamatė, kaip danguje buvusios tolimos žvaigždės pamažu, bet pastebimai artėjo prie jo. Jį visą apšvietė saulė, o jos šviesa, erdvėje, už nieko neužkliūdama, prapuldavo bekraščiuose tamsiuose toliuose. Erdvė, po truputį, jam skrendant, tamsavo. Mėnulis, kuris dabar buvo visas apšviestas saulės, didėjo ir jau Pinčius pradėjo matyti ne juodas jo dėmes, o tikrus kalnus ir dideles plačias apvalias duobes, kurias žmonės vadina krateriais.
Nespėjus Pinčiui dar gerai apsidairyti į nežinomo ir nematyto pasaulio tolumas, ir apsiprasti su jomis, kai jis priekyje pastebėjo judančius tris mažyčius, tarsi knygoje matomus taškelius. Netrukus jie kiek padidėjo ir nebuvo visai juodi, o saulės šviesoje pilkavo ir spindėjo sidabrine spalva. Tie taškai greitai artėjo ir didėjo. Dabar Pinčius niekur nebesižvalgydamas įdėmiai sekė juos.
Po gero pusvalandžio kai visai priartėjo, pamatė tris raganas, kurių dvi įsikabinusios tempė į mėnulį už žmogų didesnius kamuolius, o viena skrido laisvomis rankomis. Jis prisigretino prie pastarųjų dviejų ir išgirdo ankstesnėje pastraipoje aprašytąjį raganų pokalbį, kaip jų valdovė mėnulyje kankins senelį.
„Tai kūtvėlos. Aš, nieko nebelaukęs, jas pačias taip pakankinsiu ir suriesiu į ožio ragą, kad akys ant kaktos išsprogs ir savo vardus ir kur gimusios užmirš... “

14. Pinčius veikia

Pinčius, skrisdamas šalia raganų, įtemptai galvojo, kaip čia pasielgus ir nepadarius nė mažiausio suklydimo. Kiekviena klaida galėjo brangiai kainuoti, nes senelis buvo beorėje erdvėje. Kai iš krebždesių tiksliai nustatė, kuriame kamuolyje yra senelis, jis tyliai pasakė:
— Murki murki, ką palies lazdelė, kad sumažėtų iki mano delno dydžio ir tilptų į vidinę švarko kišenę... ir kad niekas nebegalėtų girdėti, ką sumažintieji sakys ar šūkaus...
Tada prisigretino prie vieną kamuolį nešusios raganos, griebdamas ją už pakarpos, iš karto sudavė jai lazdele. Greitai įsikišo lazdelę į kišenę, ir tuoj su laisvąją ranka, kad ragana nieko negalėtų padaryti kamuoliui ir seneliui, išplėšė jį iš raganos rankų. Ragana ne savo balsu sukliko, nes betraukdamas Pinčius matyt sužeidė ar išsuko jai ranką. Kai paėmė mažąjį kamuoliuką į ranką ir sujudinęs kiek palaukė, pajuto, kad viduje yra kažkas gyvas, nes prie ausies pridėjus girdėjosi bildėjimas ir krebždesys. Tada kamuoliuką įsidėjo į vieną vidinę švarko kišenę, o iš raganos atėmęs šluotą, įsidėjo ją į antrą vidaus kišenę, o pačią raganą surišo ir įsidėjo i kairę švarko kišenę. Po to pinčius susimąstė: tuoj grįžti atgal ar sugauti ir kartu parsivežti visas tris.
"Suėmus visas, — galvojo velniukas, — būtų geriau, nes apsigyvenusios mėnulyje nieko negalėtų įtarti ir nežinotų, kas atsitiko išskridusioms jų draugėms. Tad susemsiu visas".
Kai visos suraišiotos raganos rangėsi ir pypė suguldytos kairiojoje švarko kišenėje, Pinčius pagalvojo: „Dabar, šluotele, kuo greičiau grįžk į senelio namus... “
Pinčius nė nepajuto, kada šluota apsisuko, tik atsigręžęs pamatė, kad mėnulis yra jau už nugaros. Begaudant raganas mėnulis buvo kelioliką kartų padidėjęs ir dar labiau spindėjo, o jo krateriuose ir kalnuose matėsi ryškūs ir tamsūs šešėliai... Tik žvaigždės, atrodė Pinčiui, tebėra tokios pat, kaip ir žiūrint iš žemės, tik matėsi kiek ryškiau ir nė kiek nemirguliavo. O toje pusėje, į kurią skrido, daug didesni už mėnulio, matėsi apšviestos žemės kontūrai.
Pinčius širdis šokinėjo iš džiaugsmo, žinant, kad prie krūtinės yra senelis ir kad jis, išvadavo jį iš raganos nagų, ir kad dabar štai jie kartu grįžta į savo sodybą ir galės vėl, kaip ir anksčiau, džiaugtis gyvenimu, maudytis ežere, dirbti ūkio darbus... O jau apie Mantą Pinčius bijojo ir pagalvoti, koks jis bus laimingas ir patenkintas. „Aš bijau tik vieno, kad iš laimės neplyštų jo maža širdelė... “
Dar daug ką permąstė grįždamas į žemę Pinčius. Prisiminė pragare paliktą kenčiančią gražiąją mergaitę, Liuciferį, kuris taip dažnai bausdavo jį ir už menkiausius niekus mušdavo perkaitusia viela. Labiausiai Pinčiui nepatiko, kad Liuciferis neleido pragare daryti jokių permainų ir dėl to turėjo nepelnytai kentėti seniai nuteistų ir dabar nebekaltų sielų... Pagaliau Pinčius susimąstė dėl savo gyvenimo. Iš kur jis yra atsiradęs, kas jį pagimdė ir kodėl jis tiek ilgai turėjo tarnauti Liuciferiui? Niekas jam apie tai nėra nei užsiminęs, nei pasakojęs. „Čia matyt yra įpainiota kokia nors baisi paslaptis... “— užbaigė Pinčius apmąstymus ir vėl pradėjo save guosti vaizdais iš dabartinio gyvenimo senelio sodyboje, kur gyveno būryje gerų ir ištikimų draugų... Jis labai norėjo būti panašus į žmogų, bet niekaip negalėjo, nes kaktoje kūpsojo pusantro rago, o kojos užsibaigė, kaip jam rodėsi, negražiomis kanopomis...
Kai Pinčius pabudo iš savo sunkių ir neišsprendžiamų apmąstymų, žemė buvo visai priartėjusi ir jau dengė bemaž visą matomą akiplotį.

15. Pinčius nusileidžia

Kai Pinčius nusileido senelio sodyboje, dar tebebuvo gili naktis, ir negiedojo pirmi gaidžiai. Pirmiausia jis įėjo į kambarį, prikėlė namiškius ir kai visi susirinko, patenkintas savimi prabilo:
— Aš garbingai atlikau savo užduotį ir sugrąžinau į sodybą Manto senelį ir kartu su juo sugavau tris raganas — vagiles. Apie jas vėliau, o dabar visi žiūrėkim, kaip iš kamuolio išlaisvinti senelį.
— Bet aš nieko nematau, kur viskas yra, ar beskrisdamas kur nors visko nepametei, — nuogąstavo dabar į viską įtartinai žiūrįs nekantrusis Mantas.
— Viskas yra ten, kur reikia, — sako patenkintas Pinčius ir, pirmiausia pridėjęs prie ausies ir išgirdęs, kad viduje tebekrebžda, deda ant stalo mažą tarsi pilkos spalvos kamuoliuką. Po to su stebuklingąją lazdele jį padidina, nukelia ant grindų ir tęsia:
— Dabar jūsų eilė prapjauti šį kamuolį ir iš jo ištraukti senelį. Viską reikia daryti greitai ir atsargiai, kad nesužeistumėt jo ir neleistumėt kamuolio viduje uždusti.
Visi sušoko žiūrėti. Mėlynukas vienoje kamuolio vietoje pastebėjo tarsi kokį surišimą. Tuoj peiliu buvo jis perpjautas, iš kamuolio išsiveržė pridusęs oras, o kai skyle padidino, išsiropštė ir senelis. Jis buvo sveikas, tarsi ką tik prūde nusimaudęs, gražiai persirengęs ir tuoj nekantriai prabilo:
— Tai jūs nenaudėliai taip tyčiojatės iš seno žmogaus? Ar ne per ilgai, juk praėjo jau kokios penkios valandos, kai aš nusimaudžiau ir jūs įkišote mane į šitą juodą maišą, kurio negalėjau nei perplėšti, nei įdrėksti, nors bandžiau ne vieną kartą.
O Mantas, visai nežiūrėdamas, ką senelis sako, pilnomis ašarų akimis prišoko prie jo, apkabino ir džiaugdamasis ilgai nebepaleido. Buvo laimingas, kad viskas taip gražiai pasibaigė. Po to priėjo prie Pinčiaus, apkabino jį ir padėkojo už šaunų žygdarbį.
— Nėra ko dėkoti, mes visi vienas kitą gelbstim ne iš pareigos, bet iš meilės. Saugok savo senelį, kad daugiau taip niekada nebenutiktų... — į padėką atsakė Pinčius.
Pasiklausę senelio išvedžiojimų, visi suprato, kad jis nė iš tolo neįsivaizdavo kas su juo buvo atsitikę ir iš kur dabar Pinčius jį yra sugražinęs.
Visiems susėdus prie stalo ir gurkšnojant karštą arbatą, Pinčius su pasigardžiavimu pasakojo, kaip jis vijosi raganas, kas dėjosi tolimoje erdvėje tarp mėnulio ir žemės, kaip jis po vieną suėmė jas, kas grėsė seneliui, jei jie būtų nesupratę ir negelbėję jo ar dar kiek pavėlinę išskristi...
— Ta ragana buvo taip įsikibusi į kamuolį su seneliu, kad atimant jį aš vos neišsukau jai rankos. Bet ji buvo sumažinta ir man atsispirti nepajėgė. Palikti kamuolį jos rankose pabijojau, nes skrendant ji, keršydama mums, galėjo pradurti kamuolį, išleisti orą ir senelis tuoj pat būtų miręs.
Kaip didžiausią savo pergalės įrodymą Pinčius išėmė iš kišenės ir paguldė ant stalo tris kietai surištas raganas ir jų skraidomąsias šluotas. Pirmosios raitėsi iš pykčio, muistė galvas, iki pat šiol nesuvokė kas ir kaip atsitiko, kodėl jos tokios mažos ir kodėl, vietoj grįžimo į mėnulį, dabar štai yra surištos ir guli kažkokioj troboj ant stalo, o jas atidžiai apžiūrinėja kažkokie trys maži vienkojai liliputai, velnias ir tas pats senelis, kurį prieš keletą valandų jos buvo sučiupusios paprūdėje ir įkišusios į oro balioną...
— Tik pamanykit, man, iškaršusiam seniui, net galvon nebuvo atėję, kad jau buvau pusiaukelėje į mėnulį, kad buvau patekęs į raganų rankas ir neužilgo būčiau kentėjęs nuo jų aštriųjų nagų. Dabar ir aš už tai, kad kuo skubiau išgaudytume tas pamaivas, kad niekada jos nebegalėtų drumsti ramiai dirbančių žmonių gyvenimo.
Tas tris raganas, kad negalėtų atsikvošėti, tuoj uždarė į tris stiklainius ir nunešė į tamsų rūsį.
— Tegu pamąsto iki rytojaus apie savo darbus ir apie tai, kad su mumis prasidėti yra pavojinga. Po to gal bus protingesnės, tada ir paklausim, kas jas siuntė ir ko joms iš mūsų reikia... — kalbėjo išeidamas su stiklainiais į rūsį Mantas.
Visi, išskyrus raganas, buvo laimingi ir su giedriais veidais nuėjo ilsėtis. Tik Žalis sėdo ant raganos valdovės šluotos, pasiėmė stebuklingąją lazdelę ir išskrido sergėti sodybos...