Pasaka –10, 11, 12

10. Mantas ašaroja

Baigę dienos darbus senelio namų gyventojai susirinko išleisti Mantą į pirmąjį naktinį budėjimą. Šluota stirksojo kampe, šalia jos — stebuklingoji lazdelė.
— Bemaž visi susirinkome, — pradėjo Mėlynukas, — linkime tau, Mantai, gero skraidymo ir budėjimo...
— Ne, taip netinka. Užduotis svarbi ir sunki, ir turi joje dalyvauti visi, — nutraukė ceremoniją Pinčius. — Mantai, bėk ir atsivesk senelį...
— Jis šiandien labai pavargo ir turbūt jau miega. Dar mačiau, kaip nuėjo maudytis prie ežerėlio... Aš nenoriu jo bekelti, — priešinosi Mantas.
— Šitaip nieks nedaro. Palydint artimuosius į žygį, jie turi būti kartu ir visi linkėti išvykstančiam gero, kitaip iš mūsų sumanymų nieko gero neišeis... — nepasidavė Pinčius. — Naktis ilga ir senelis dar prisiilsės...
Lovliai pritarė Pinčiui ir Mantas nuėjo kviesti senelio.
Beldė vieną kartą į senelio miegamojo duris, antrą, trečią, bet iš kambario jokio garso, visiška tyla... Paspaudė rankeną — durys lengvai atsidarė, bet lovoje nieko nebuvo. Senelio kambary nė nebūta, nes lova tebebuvo pataisyta, patalynė šalta, niekas jos šiandien nebuvo judinęs.
— Dieve, ar tik nebus jis nuskendęs?.. — toptelėjo balsiai ištarta mintis ir konvulsijos sutraukė Manto gerklę o apatinė lūpa atsikišo. Per skruostus pradėjo riedėti ašaros...
— Dieve, greičiau visi pulkime prie prūdo, greičiau traukime iš ežero senelį, jis po maudymosi į savo kambarį nebegrįžo...
Taip šūkčiodamas ir ašarodamas jis įpuolė pas draugus ir visi kulversčiais nudundėjo prie ežero. Čia buvo tylu ir ramu. Tuoj atsinešę lazdelę pasivertė žuvimis ir pradėjo naršyti visą ežerą. Netrukus visi vėl buvo krante ir tarėsi, ką daryti toliau.
— Senelis nenuskendo. Jeigu būtų nuskendęs, tai krante būtų palikę jo rūbai. O be to, juk išnaršę visus pašalius, ežere jo neradome, — pradėjo Žalis.
— Tai kur jis gali būti, juk aš mačiau, kad nuėjo maudytis?.. — iš susijaudinimo nesugebėdamas suginti į vieną savo minčių, nusiminimo perkreiptu veidu klausė Mantas.
— Ta ir yra šio vakaro keistoji paslaptis... — pasakė susimąstęs Pinčius. — Ir man atrodo, ar tik čia nebus mėnulyje įsitaisiusių raganų pats pirmasis darbas... Juk žmogus šiaip, be niekur nieko, išgaruoti ar pasimesti negali...
— O gal senelis apsirengė ir išėjo kur nors pasivaikščioti... Juk kokia graži rasota naktis ir ana koks didelis mėnulis kyla iš už kalnelio... O kaip čirškauja žiogai, net susikalbėti nebegalime... — išpoškino ilgą tiradą Juodis.
— Senelis buvo pavargęs ir vaikščioti negalėjo eiti... — atsiliepė Mantas.
— Man atrodo, kad šį kartą Pinčius yra teisus. Mes būsime gerokai pavėlavę su savo budėjimais. Kai nutarėm budėti, tuoj pat ir reikėjo pradėti, o ne laukti vidurnakčio... — įsiterpė Mėlynukas.
Pinčius, nelaukęs pagyrimo, pasijuto lyg medumi pateptas ir tuoj pasisiūlė:
— Mantas perdaug susijaudinęs ir jam budėti šiąnakt negalima. Šią misiją pradėsiu vykdyti aš. Tuoj pat sėdu ant šluotos ir jeigu ji supratinga ir greita, gal man dar pavyks sugauti tas nusikaltėles...
— Jeigu tik pavysi, būtinai išvaduok senelį... — netekęs vilčių ir tarsi save ramindamas, kūkčiodamas kartojo Mantas.
— Mantai, tai ko aš skrendu? Jei reikės, tai ir galvą su perkąsta nosimi negalvodamas padėsiu, bet senelį būtinai išvaduosiu ir parskraidinsiu namo...
— Gerai, — bepasakė Mantas, o kiti pinčiaus entuziazmą palydėjo santūriomis šypsenėlėmis.
Pinčius nedelsdamas pasigriebė lazdelę ir išskrido....

11. Raganos džiūgauja

Raganos, pagrobusios Manto senelį ir grįždamos į mėnulį, nerūpestingai tarpusavy šnekučiuoja:
— Ar nesakiau, tą senieną paprūdėje sučiupti nebuvo jokio vargo... Bet ką iš tų senų griuvenų begalėtų išpešti mūsų valdovė, aš visiškai nesuprantu... Reikėjo mum čiupti kokį jaunesnį...
— toks gaišena padvės nė piršto dorai pridėjus... Argi tokį kaip reikiant bepakankinsi... Ir vargu, bau, ar jis ką nors žino apie raganos urvą... Jam tik prie šilto pečiaus besėdėti.
— Ir man taip atrodo... Bet jei valdovė užsigeidė, tai mums nebelieka kas daryti...
— Bet pradžioj, ar girdėjai, kaip tas senas skrabalas mūsų balione dūko. Davėsi ir kojomis, ir rankomis, gerai, kad neturėjo kišenėje kokio aštraus daikto ar peiliuko... Būtų netyčia pradūręs ir kartu su balionu kvapą išleidęs...
— Tik nelaimę būtų prisišaukęs, nes jis ir dabar dar nesuvokia, kur skrenda... Bet aš paėmiau tokį didelį maišą, kad vargu ar jis galėtų jį iškvėpuoti orą net per mėnesį, o juk mes netruksim nė paros ir būsime jau vietoje...
— Nenorėčiau būti jo vietoje. Turbūt baisiai atrodo, kai atsiduri tokiame maiše ir nieko nežinai. Visur viena naktis ir neįkandama guminė siena...
— Gerai dar, kad nepagriebėme jo pliko ir leidom apsirengti... Būtų į medį sušalęs...
— Ne, ne. Maišas yra apsaugotas nuo šalčio ir nuo karščio. Ir tai, kažin ar toks nugeibėlis, kaip tas senis, ištvers? Sakyk, o valdovė ar turi su kuo žmoniškai jį prispausti, kad jo burnelė, nors ir kruvina, nedelsiant atsivertų ir mes viską sužinotume?
— O—o — o, turi, turi... Vien jos nagai — ką reiškia... Ji tau gali suvaryti juos į pat gerklę ir pradėti, kaip negyvą paršą, ugnimi svilinti... Kas tokį skausmą gali iškęsti ir neišsižioti? Aš mačiau, kad daug jaunesni ir stipresni prileido į kelnes ir išvėmė ką žinojo, o čia toks nupeipėlis...
— Matai, kokia ji besanti. Aš net neįtariau.
— Ir tai dar ne viskas. Mūsų naujosios valdovės įkandimas bjauresnis už gyvatės. Žaizda nebegyja ir kiaurai degina, žmogus nebeužmiega, nors tu jį į pūkinius patalus paguldytum. Arba tau, tarsi netyčia, tėkštelės pirštu, o tau jau toje vietoje ir kaulas matosi, o žaizda gelia tarsi druskele pasūdyta... Ėda ir dieną ir naktį ir tu visą laiką šokinėsi, tarsi geriausi metalo muzikantai grotų... Visko neišpasakosi ir tas senukas, mano galva, vargu ar beištemps ligi rytojaus vakaro...
— Kuo greičiau numirs, tuo jam bus geriau...

12. Netikėtumai

Po to pasigirdo keistas pokštelėjimas ir kai po paskutinių žodžių kalbėjusioji ragana atsisuko į draugę, jos niekur nebesimatė — tarsi kiaurai žemę ir dangų būtų prasmegusi. Nebesimatė ir maišo su seneliu, kurį jos draugė įsikibusi dešine ranka tvirtai laikė ir saugojo.
— Ei, — šūktelėjo ji sunerimusi trečiajai, kuri su atsarginiais oro maišais skrido priekyje, — ar nepastebėjai, kur dingo mūsų draugė?
— Kad aš ir nežiūriu, man oro maišai užstoja, kuriuos laikau abiem rankomis. Juk jūs abi kartu skridote, girdėjau, net šūkavote ir šnekėjotės. Ar nebūsit kokio nelabojo prisišaukusios? Patariu tau pasitrinti akis ir geriau apsidairyti. Kur čia tokiose permatomose erdvėse kas gali dingti ar pasislėpti? Aš ana į visas puses matau po kelis šimtus kilometrų? Apsidairyk gerai ir pamatysi tą savo bičiulę.
Ragana dairėsi, trynė akis, bet nieko nematė. Erdvė buvo švari ir tuščia. Tik apšviesta saulės spindulių priekyje skrido jos draugė, ir viskas.
— Nelėk, kaip be galvos... Paleisk tuos savo tuščius maišus ir padėk apsidairyti. Gal mano akys apžilpo ir aš nieko nebegaliu matyti...
Žvalgėsi abi, klausėsi ausis ištempusios, bet nei pamatyti ko, nei išgirsti nepavyko.
— Tai klius mum kai grįšime... Ar nereikia mum sukti atgal ir išsiaiškinti kas čia atsitiko? — Kur tu suksi ir kas iš to bus, jei net tokioj aiškioj erdvėje negali nieko matyti?
— Kas dabar beapsaugos mūsų galvas?.. — dejavo šnekioji ragana.
— Tau gal ir klius, bet ne man. Aš savo maišus į mėnulį nugabensiu sveikus ir pilnus...
Dar daug ir ilgai jos skrisdamos tarpusavy ginčijosi, bet mes palikime jas ir žvilgtelėkime, kaip sekėsi Pinčiui.