Laimės pažabojimas

Nešiepk dantų tam, kas
laimę tavo vedžioja kasryt
ir leidžia jai pasilakstyt.
O kaip sunkiai sugrįžta
skambant tavo varpams.
Tavo sielai trankantis į laiką
ji negrįžta, o tu ir nelauki.

Persižegnojąs pažaboji kančią
ir joji per piktžoliuotą gyvenimą,
lyg riteris be įžulumo šarvų, be
nugirstamų meilės kalbų ant
kapų.

Ir drąsos tau, atrodo, pakanka
atgulti kartu su dangum į apgultą
užmirštąją žemę ir sušaukti
ramybės tarnus.

Dar sapnais nušlifuoji namus
iš kurių nebeskraido bateliai
ir kojos suplyšusiom pėdkelnėm.
Nors tu pats jau senai prisirašęs
ubagaujančiam skausmui į vergus
pasigavęs muši savo laimę.