Ir vėl, pavasariu prinokęs Kaunas.
Vakarai, ištysę, slapstos Aleksote,
šešėliuose vėliausių atspalvių dienos.
Ir vėl, R---- gatve bevaikštant,
bevilčiai jieškau tų granito laiptų
į požeminę angą, pasaulio anapus,
kur slypi dulkėse paskendę antikvarai,
skeveldros susprogdintos praeities,
ir nesibaigianti, tvinksėjanti, tyla.
Venecijos stiklinė taurė, žalsva, trapi.
Knyga su nudėvėtais odos viršeliais.
Nublukę gintaro karoliai. Sidabro žiedas.
Ir ten toliau, už marmurinio biusto,
užmaršty suakmenėję tavo žodžiai
kuriuos įkvėpdavau kaip jūros vėją.
Lyg tai sapne, praeivių klausinėju,
‘Kur dingo pastatas migloj paskendęs?
Koks naujas adresas tavo širdies? ’
Bet vis veltui. Ratu apėjęs, grįžtu
tuščiom rankom, tuščia širdim,
nakties ištuštinta Laisvės Alėja.