Rugiagėlė

Aš taip nenoriu tikėti
tikėti vasaros dainom,
jos šėlsmo dorumu ir
upės gaivalinga praeitim.

O aš save laikau, ir
aš tikiu. Ant rankų
užsiūbuoju lig smalsių
rugiagėlių žiedų.
Ir jos pasišnibždėdamos
naktines savo paslaptis
kutena mano praeitį
dabartimi.

Taip saldžiai vakarais
prie rugiagėlių čiaudau,
poetiškais kvapais
iš atgimimo surinktais.

Vaikštau ir spindžiu
šlamesiais sielos,
vaikštau ir verkiu
tikėjimo neatvežto.

O prie vartų vasara
miega su mano svaja.
Su lauktuvėm dosniom,
atvežtom ištekėti pro ją.