kaip vieną kartą buvo

- Paduok, berniuk, raudoną kamuoliuką.
- Va, imk, prašau.
Kai knyga guli ir nieko gero nežada, o įjungtas televizorius garsiai kriokia (vis tiek niekam nerūpi, kas ką daro) ir akinančiai  blizga scena, tu vėl, mergyt, esi viena ir elgiesi lyg,, svieto lygintoja". Mergaitė, o gal tolima vieniša laumė, sakė:
- Berniuk, paduok žalią kamuoliuką.
- Va, prašau.
- Berniuk, kodėl tavo rankos tokios nešvarios?
- Nes aš sunkiai dirbu.
- O kodėl tavo kojos basos?
- Nes darbo niekas neįvertina.
- O kodėl tu man davei raudoną kamuoliuką?
- Nes pašei.
- O ar tikrai sunkiai dirbi?
- Sunkiai.
- Tai kodėl nepavargai? - berniukas žiūri į autostrada lekiančias mašinas ir apsimeta, kad nieko negirdėjo. Bet ir jo akys nieko nemato. -Berniuk, kodėl tu man padavei žalią kamuoliuką?
- Prašei gi!
- Berniuk, nupink man pienių vainiką.
- Nemoku, -,, o gal tingi? "
- Berniuk, pasakyk tam žmogui, kur karvę riša, kad dangus aukštai... -berniukas nueina prie žmogaus ir pasako. Po to jo mergaitė klausia, - berniuk, kodėl tu taip pasakei?
- Prašei, pati prašei!
- O ar dangus aukštai?
- Nežinau.
Mergaitė tylėjo. Susiraukė. Supyko. Bet tyliai pyko. Po to, kai žmogus, pririšęs karvę, nuėjo, ji pasakė:
- Nemeluok daugiau, prašau, -berniukas viską suprato ir supyko ant mergaitės.
- Klausti visada lengviau nei atsakyti, - ji nusišypsojo berniukui kaip galima draugiškiau.
- Berniuk, atnešk man tą varpelį nuo karvės kaklo.
- Atstok, kas aš tau?
                                          XXXXX
Už girių, už kalnų... po daug metų tas pats berniukas sėdėjo ant pilko lauko kalvelės ir žiūrėjo į prariedančius automobilius, bet jų, kaip visada, nematė. Pienės pūkeliu prie jo atskrido laumė:
- Berniuk, matai tą mažą raudoną mašiną, kur iš toli atvažiuoja?
- Ką? Kur?.. Va, matau.
- Pasakyk vairuotojui, kad rytoj lis, - berniukas pakilo ir buvo bepasileidąs bėgti, bet stabtelėjo ir paklausė laumės:
- Ei, o rytoj lis? - paskui apsidairė ir nusprendė, kad kalbėjo su pienės pūkeliu.,, Visada lengviau klausinėti, nei atsakyti" sušnarėjo  vėjas.