ne rytas

tyliai veriasi vakaro rytas
vėl sako man tavo žodžio balsas
ką visada sakydavo
kai tiesdavau į jį rankas
ir liesdavau tylinčią odą
sakydavai šis vakaras šviesus
jis mūsų vientisas rytas
mūsų sapnas
tolin išdrikę plaukų lygumos
ir tylėjimo nukankintas lietus
vis beldžiantis į nebylią nakties dykumą
šviesaus veido šešėlis suveltuos pataluos
pamestas ir atkakliai nerandamas žodis
ir beskonis miego kąsnis
ištuštėjusių žiemos gatvių krante.